Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl Šiaurės–Pietų jungčių. Praėjusią savaitę Vilniuje vykusiame Trijų jūrų iniciatyvos (3SI) viršūnių susitikime jo dalyviai dalijosi siaubo istorijomis apie negerėjančią padėtį dėl jungčių tarp Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūrų šalių. Norint nukeliauti iš Gdansko į Salonikus, pavyzdžiui, lauktų komplikuota 52 valandų kelionė traukiniu ir autobusu. Iš Hamburgo į Neapolį, kuriuos skiria maždaug toks pat atstumas, galima nuvykti per 20 valandų keturiais greitaisiais traukiniais.

Šios spragos pamažu užsiveria, tačiau nepakankamai greitai. Jų lopymas buvo 3SI tikslas nuo pat jos įkūrimo 2015 metais lenkų ir kroatų iniciatyva. Po daugybės susitikimų tai vis dar tėra tik ambicijos. Nesunku suprasti, kodėl. 3SI – ne tarptautinė organizacija. Ji neturi nei teisinės bazės, nei biudžeto, nei sekretoriato. Pirmininkavimas rotuojamas kasmet tarp 13 iniciatyvos narių prezidentų: Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Slovėnijos, Austrijos, Kroatijos, Rumunijos, Graikijos (naujausios narės) ir Bulgarijos.

Tokia struktūra (arba jos nebuvimas) garantuoja nevientisą lyderystę. Skiriasi šalių vadovų charakteris ir efektyvumas. Jų pareigybės svoris varijuoja nuo simbolinio posto (Vengrija ar Graikija) iki realios įtakos (Lietuva). Priklausomai nuo vidaus politikos, prezidentai gali glaudžiai bendradarbiauti su savo vyriausybėmis ar konfliktuoti su jomis. Čekija anksčiau būdavo konflikto tarp šių valdžios šakų pavyzdžiu, o Lenkijoje viskas būdavo sklandu. Dabar viskas atvirkščiai.

Todėl 3SI, nepaisant visų jos užmojų, neišnaudoja savo potencialo. Pastaruosius devynerius metus ji primena nemylimą našlaitį, permetinėjamą iš vienų globėjų kitiems. Kai kurie jų yra nepaprastai meilūs. Kiti – išsiblaškę arba visiškai aplaidūs. Vaikas yra paliegęs ir sutrikęs. 

Šiemet viršūnių susitikimą organizavę lietuviai puikiai pasistengė ir per trumpą laiką surengė ne tik įprastą viršūnių susitikimą, bet ir didelę verslo konferenciją (aš pirmininkavau atidarymo sesijai). Prezidentas Gitanas Nausėda priėmė 25 šalių delegacijas, įskaitant 10 šalių vadovų. Japonija tapo nauja „strategine partnere“ ir prisijungė prie šį statusą turinčių Europos Komisijos, Vokietijos ir Jungtinių Valstijų. Prieš pat susitikimą buvo išvengta spąstų: kitais metais vietoj abejonių keliančios Vengrijos susitikimo šeimininke bus Lenkija.

Kinijos komunistų partija vis dar palaiko nerimą keliančius draugiškus ryšius su Vengrijos ir Serbijos politikais, tačiau platesnio masto nuogąstavimai dėl Pekino įtakos regione sumažėjo. Šios pastangos, pradėtos 2012 metais, buvo sutelktos į sistemą, pagal kurią 16 buvusių komunistinių šalių, prie kurių vėliau prisijungė ir Graikija, varžėsi dėl Pekino malonės. Dabar šis Kinijos ir Vidurio bei Rytų Europos šalių bendradarbiavimas atrodo lyg „popierinis tigras“. 

Tačiau esminiai klausimai niekur neišnyko. Kur pinigai? Daugiašalės plėtros organizacijos, tokios kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Europos investicijų bankas ir Šiaurės investicijų bankas, jau atlieka gana gerą darbą ieškodamos tinkamų projektų ir juos remdamos. 3SI nesurinko daug papildomų lėšų. Ji taip pat nesugeneravo naujos politinės valios keisti prioritetus. Neįtraukus ES nepriklausančių šalių, apribojama jos aprėptis ir įtaka.

Karas Ukrainoje, kuri kol kas nėra iniciatyvos narė, suteikia dar daugiau skubos. Prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo svarbiausias svečias Vilniuje. Kol konferencijos dalyviai gėrėjosi žydinčiomis sakuromis šalia vietos, kur vyko konferencija, Charkivą ir kitus Ukrainos miestus siaubė bombos ir raketos. Europai atkuriant savo gynybą, jai skubiai reikia geresnės infrastruktūros, didesnio atsparumo ir greitesnio karinio mobilumo 3SI regione. Pagalba Ukrainai ir jos atstatymui po karo suteikia didelių galimybių.

Kitas aukščiausiojo lygio susitikimas Lenkijoje bus svarbus išbandymas, neabejotinai parodysiantis ir Varšuvos entuziazmą šiam projektui. Našlaičiui reikia tinkamų namų. 

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.