Vilnius, liepos 15 d. (BNS). Prezidentas Gitanas Nausėda patvirtino prieš pastarąsias kelias savaites užsienio žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad Rusija planuoja provokacijas Lenkijoje ar Baltijos šalyse, kurios gali būti skirtos testuoti NATO vienybę.

Anot prezidento, ši informacija yra pagrįsta žvalgybiniais duomenimis, o kalba eina apie galimus Rusijos smūgius kritinei infrastruktūrai regione, kurie gali būti vykdomi ir konvencinėmis, ir kitokiomis priemonėmis.

„Yra tokie signalai, kuriuos mes gauname iš savo tarnybų. Jie nėra kažkaip tai identifikuojantys labai aiškiai vietą, laiką, nes to tiesiog neįmanoma nustatyti, kadangi ir ana pusė galbūt ne visada yra planavimo proceso pabaigoje, o mes tik žinome apie patį planavimą arba apie patį tikslą“, – interviu BNS sakė G. Nausėda.

„Tai taip, aš negaliu paneigti, kad tokios informacijos turime ir kad kalbama apie kinetinio pobūdžio, ne plataus masto, bet vis dėlto tikslingas kinetinio pobūdžio operacijas, kurios, labai tikėtina, gali būti nukreiptos į kritinės infrastruktūros objektus“, – pridūrė jis.

Pasak prezidento, pastaruoju metu Lietuvos kritinės susisiekimo ir energetikos infrastruktūros apsauga buvo sustiprinta.

Anot šalies vadovo, turima informacijos apie bet kokio pobūdžio galimas atakas prieš šią infrastruktūrą.

„Visa tai, kas gali tiesiog sustabdyti šitų objektų funkcionavimą, kadangi patys objektai yra svarbūs ne tik patys dėl savęs, bet ir dėl to, kad veiktų visa sistema, konkrečiai mūsų sinchronizacija su kontinentine Europos sistema“, – kalbėjo G. Nausėda.

Kitos interviu temos:

* Krepšinio rinktinė „buvo per stipri pralaimėti“;

* Fiskalinės drausmės taisyklės pažabos Taurimo Valio ambicijas;

* Ragina nenurašyti paskirtųjų ministrų iš anksto;

* Ar Nausėda mato Budrį savo įpėdiniu prezidento pareigose?;

* Įregistruodami Vyriausybės programą per anksti, valdantieji padarė „kliauzą“;

* Konstitucinio Teismo nutarimas keitė Vyriausybės formavimo procesą;

* Putino padėtis „žiauriai pasunkėjo“, ukrainiečių smūgiai Rusijai didina Kremliaus desperaciją;

* CŽA kalėjimo Lietuvoje nebuvo, tyrimų nereikia;

* Planuojant kitų metų valstybės biudžetą gali prireikti taikyti anticiklinę ekonominę politiką, bet viešųjų finansų tvarumas turi būti išsaugotas;

* Ragina „neprispausti“ gynybos biudžeto iki pat 5 proc. grindų.

– Pakalbėkime apie tai, kas tautai be politikos turbūt rūpi dar labiau, tai apie krepšinį. Jūs pats pažįstate Mato Buzelio šeimą, buvote priėmęs juos Prezidentūroje. Pats Matas Buzelis po nesėkmingo atrankos lango pasakė, kad paukštis negali skristi narve. Vėlgi, bendravote su jo tėvais dar tada, kai Matas aktyviai sprendė apskritai, kuriai valstybei atstovauti rinktinių krepšinyje. Kaip jums atrodo, ar Matą galėjo nuvilti pastaroji patirtis rinktinėje?

– Pirmiausia noriu padėkoti Mato tėvams, jog įskiepijo savo sūnui supratimą, kad žaisti už Lietuvą yra kur kas daugiau negu žaisti tik už dar vieną kažkokią komandą. Tai yra žaidimas už trispalvę, už tautą, už tą beribę lietuvių meilę krepšiniui, todėl tai tikrai buvo unikali proga išvysti pirmą kartą Matą rinktinės sudėtyje. Na, ir jeigu pamatysime, kokie talentai šį kartą susirinko į mūsų rinktinę, tikrai neslėpsiu, tikėjausi gerokai daugiau, tikėjausi pergalių, tikėjausi pergalės Italijoje taip pat. Tai neįvyko ir dabar turbūt reikia labai savikritiškai įvertinti, kaip tai atsitiko, kodėl taip atsitiko, kas neveikė, ką galima būtų padaryti kitaip, nes, tiesą sakant, ir klaidas ištaisyti dabar jau bus ganėtinai sunku. Tai tiesiog situacija yra tokia, kokia yra.

Na, o dėl Mato vaidmens aikštelėje, žinoma, aš kaip žmogus turiu ir savo išvadas pasidaręs, ir rekomendacijas turiu, bet, žinote, nenoriu įrašyti Lietuvos į sąrašą tų valstybių, kuriose prezidentai nurodinėja treneriams, kaip reikia žaisti, kur ką reikia statyti, kokius keitimus daryti ir panašiai.

– Arba kam nors atšaukinėti raudonas korteles, kad galėtų kitose rungtynėse žaisti.

– Yra ir tokių mėginimų, tiesa, krepšinyje raudonų kortelių neturime, bet vis tiek galima surasti kūrybinės erdvės pasireikšti.

– Klausiu jūsų vis tiek ne kaip prezidento, o kaip aistruolio, sirgaliaus. Ar, jūsų nuomone, situacija reikalauja kieno nors atsakomybės, pasitraukimo, galbūt ne tik trenerio, gal net galėtume kalbėti apie federacijos vadovybę?

– Na, pirmiausia matome, kad tikrai sistema neveikia. Kieno tai yra konkreti atsakomybė, iš tikrųjų reikėtų labai atviro pokalbio. Kiek žinau, toks pokalbis praktiškai net šiuo metu vyksta, ką tik įvykęs, kur buvo analizuojamos priežastys, bet konstatuoju tiktai patį faktą. Pagal tai, kokius resursus, kokį žmogiškąjį kapitalą mes įdėjome į šitą rinktinę, rezultatyvumas šitos rinktinės tiesiog neatitinka lūkesčių ir tai nėra tiktai kažkoks moralinis nusivylimas, tai yra tiesiog objektyvus fakto konstatavimas, kadangi rinktinė buvo per stipri pralaimėti.

– Prezidente, citata apie paukštį ir narvą man kyla galvojant ir apie kitą žmogų – apie vieną naujosios Vyriausybės ministrą, finansų ministrą Taurimą Valį, kuris po susitikimo su jumis pasakė, kad fiskalinė drausmė turi būti ne augimo stabdys, o tvaraus ekonomikos augimo pagrindas. Tokia nuomonė gali egzistuoti, bet abejonėmis šio politiko kompetencija iš esmės yra nusėta visa viešoji erdvė. Pabrėžčiau ir žmogaus gebėjimą išlaikyti savitvardą politiniuose debatuose, kalbantis su kritikais. Jūs nepasigailėjote paskyręs jį ministru?

– Pirmiausia pakalbėkime apie žmogų, kuriam taip pat aš skyriau daugiau negu valandą pokalbio. Per tą valandą taip, išaiškėjo, kad ministras, tuo metu dar kandidatas į ministrus, yra kiek kitokio sukirpimo žmogus, negu, pavyzdžiui, buvęs finansų ministras (Kristupas Vaitiekūnas). Tai savaime nėra blogai, bet kažkiek primena, jau aš panaudosiu tą pačią metaforą, kuomet vartininkas pradeda bėgti į aikštę, mėgina dalyvauti atakose ir tokiu būdu iškyla pavojus, kad gali pamiršti savo vartų saugumą ir praleisti įvartį.

Tai aš manau, kad gyvenimas ir tos taisyklės, kurios yra uždėtos, jos labai greitai primins apie save, kitaip tariant, tai yra ne tiktai Mastrichto kriterijai, kur Lietuva, beje, atrodo pakankamai gerai, bet tai yra ir išlaidų ribojimo taisyklė vadinamoji. Nebent kalbėtume apie laikinas išlygas, kurios numatytos gynybos išlaidoms. Yra pernelyg daug objektyvių, ribojančių dalykų, kurie tiesiog tam kūrybiškumui neleis pasireikšti, ir tai yra gerai.

Finansų ministras turi ieškoti būdų paremti tam tikras geras idėjas, kurios skatina šešėlinės ekonomikos mažinimą, pačią ekonomiką skatina, tačiau jeigu tai bus daroma finansinio stabilumo sąskaita, tai tikrai sukels didelį pavojų. Na, o dėl išsilavinimo, dėl kompetencijos, prisiminkime turbūt ir ponią (Gintarę – BNS) Skaistę, kuri negarsėjo kaip garsi finansų ekspertė prieš tapdama finansų ministre, tačiau jai tapus, sakyčiau, manęs tikrai nenuvylė ir Lietuvos fiskalinis stabilumas buvo užtikrintas.

– Metiniame pranešime jūs apgailestavote dėl pernykštės situacijos, kai jums norint neužleisti Energetikos ministerijos „Nemunui Aušrai“, jai buvo perleista Kultūros ministerijos kontrolė. Ar formuojant šią Mindaugo Sinkevičiaus vyriausybę jūs jautėtės darantis panašius kompromisus, kad užsienio reikalų ministru išliktų Kęstutis Budrys?

– Na, pirmiausia pačio tikslo, kad ponas Kęstutis Budrys išliktų užsienio reikalų ministru, aš tikrai nefetišizuoju. Tai tikrai daugiau buvo mėginimas atsakyti į klausimą, ar turime geresnių kandidatų, kurie galėtų geriau atlikti šias pareigas.

– O Mindaugas Sinkevičius turėjo kandidatų kitų?

– Turbūt tų kandidatų buvo ir, tiesą sakant, buvo siūlomi ir kandidatai iš man esančios labai artimos aplinkos, tai čia ne paslaptis ir tai yra vieša žinia. Tačiau, kad būtų reikėję daryti kažkokius kompromisus kitų ministrų atžvilgiu, apie tai net nebuvo kalbos, tiesiog diskutavome su paskirtuoju premjeru apie tai, ko galbūt reikėtų vengti, ypatingai kuomet kalbame apie konkrečias ministerijas, tokias kaip Aplinkos ministerija, ir tiesiog tas mano indėlis pasireiškė ne tiktai tuo, kas ministrais tapo, bet ir tuo, kas jais netapo. Kitaip tariant, kam galbūt nebuvo sudarytos sąlygos tapti kandidatais.

– Galite pavardinti?

– Aš nenoriu tiesiog apie tai labai išsamiai kalbėti. Tie žmonės netapo ir gerai, netapo ir tegul jie toliau ramiai gyvena. (BNS skelbė, kad prezidento iniciatyva į aplinkos ministrus nebuvo pateikta Seimo nario Audriaus Radvilavičiaus kandidatūra.

Bet šiaip tai reikėtų priminti paskutinį Konstitucinio Teismo išaiškinimą dėl Vyriausybės, kad prezidentas neparenka kandidatų į ministrus, bet prezidentas imasi atsakomybės dėl to, kad ministrai atitiktų tam tikrus kriterijus ir, kas be ko, turi sutarti dėl visos, pilnos kabineto sudėties. Tą uždavinį mes atlikome, buvo tam tikrų diskusijų, bet sakyčiau, kad šį kartą, atsižvelgiant į tai, kad paskirtasis premjeras išreiškė būtinybę, tokį norą turėti tuos kertinius ministrus tokius, kokiais jis gali pasitikėti, mes tą kabinetą suformavome šį kartą pakankamai greitai.

– Ar aš teisingai nujaučiu jūsų nuomonę, norą pasakyti tai, kad jeigu jūs rinktumėtės kandidatus į turbūt daugiausia klausimų sukėlusias ministerijas, vidaus reikalų, aplinkos, finansų, jūs būtumėte rinkęsi kitokius kandidatus? Arba šie kandidatai, kurie buvo patvirtinti, ponas Tautimas Valys, Ieva Andriulaitytė, Martynas Katelynas, jums nebūtų buvę priimtini dėl savo patirties, kompetencijos stokos?

– Nenorėčiau dabar apie konkrečias pavardes kalbėti. Duokime žmonėms padirbėti ministrais, pasižiūrėkime, ką jie gali, ko jie negali, nenurašykime jų iš karto, kaip kad dabar, matau, daroma Seime, ypatingai opozicijos pastangomis. Aš puikiai prisimenu istoriją su dabartiniu krašto apsaugos ministru ponu (Robertu – BNS) Kaunu. Čia prie mano langų buvo išsirikiavę tie patys žmonės, kurie dažniausiai išsirikiuoja visokiais kitais klausimais, ir jie skandavo, koks negeras yra ponas ministras Kaunas, koks jis piktas žmogus, visoks kitoks, nedorėlis. Mes jį patvirtinome ir aš šiuo metu laikau, kad tai yra vienas iš geresnių ministrų šitoje Vyriausybėje.

– Keičiant temą, ar jūs matote Kęstutį Budrį savo įpėdiniu prezidento pareigose?

– Pirmiausia tas Kęstutis Budrys turi atsakyti į šitą klausimą. Aš nematau dėl to, kad aš į tai nežiūriu. Treji metai iki 2029 metų rinkimų, tai yra tikrai dar labai ilgas laikotarpis, per kurį gali atsitikti visko. Nežinau pono ministro preferencijų, manau, kad jam šiuo metu būtų tikslingiausia susikoncentruoti į tuos darbus, kurie jo laukia artimiausioje ateityje, net ne vidutinėje kažkokioje perspektyvoje, bet artimiausioje ateityje. Tie darbai, kaip žinote, yra išreikšti ir mano, ir pono Mindaugo Sinkevičiaus taip pat.

– Tai užtvirtinant: jūs nesijaučiate nuleidęs kartelės per žemai paskirdamas, grįžtu prie tų pačių žmonių, poną Valį, ponią Andriulaitytę ir poną Katelyną ministrais?

– Vėlgi, nekalbėdamas apie pavardes, aš dar kartą noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad Vyriausybės formavimas yra politinis procesas. Būtų galbūt visai kitaip, jeigu, sakykime, į ministrų pareigas mes skirtume pačius geriausius kiekvienos konkrečios srities specialistus, kurie nebūtų partiniai, bet jie būtų patys geriausi, geriausiai pripažįstami specialistai Lietuvoje. Tai būtų technokratinė Vyriausybė ir tai reikštų, kad politinis procesas netenka prasmės, nes tiesiog mes juos skiriame ir jie gali sau valdyti Lietuvą neribotą laiką. Bet demokratijos taisyklės byloja ką kita, kad tai yra politinis procesas, ministrais tampa kartais žmonės, kurie nėra tiesiogiai šios srities diplomą turintys žmonės. Ar jie dėl to tampa blogesni? Nemanau. Kartais atsitinka ir taip, kad tas žmogus, kuris ateina iš kito sektoriaus, net pasireiškia labiau negu specialybę turintis ministras.

Pažiūrėsime. Šiuo atveju aš tikrai noriu, kad žmonėms, jeigu ir ne 100 dienų, tai bent jau pora mėnesių būtų suteikta tam, kad jie galėtų pademonstruoti, ką jie sugeba ir ko jie nesugeba.

– Dalis teisininkų bendruomenės, Seimo opozicija kelia klausimą dėl būsimosios Vyriausybės legitimumo, nes Vyriausybės programa buvo įregistruota anksčiau, negu jūs dekretu paskyrėte patį kabinetą. Šiuo klausimu ruošiamas ir kreipimasis į Konstitucinį Teismą, tikėtina, kad tą padarys opozicija. Ar jūs sutinkate, kad ši Vyriausybė gali būti nelegitimi?

– Pati problema man yra žinoma, į ją pirštu rodo konstitucinės teisės ekspertai. Kiek aš žinau, net ir tvirtinant ankstesnę Vyriausybę, ponios (Ingridos – BNS) Šimonytės Vyriausybę, pusvalandžiu programa buvo įregistruota anksčiau, negu dekretas pasirašytas. Aš manau, kad geriausia sulaukti teisininkų verdikto. Belieka išreikšti apgailestavimą, kad, tiesą sakant, šitoje vietoje liapsusas, kurio galima buvo išvengti, vis dėlto buvo padarytas. Aš dekretą pasirašiau tada, kada maniau, kad reikia pasirašyti, kada buvo suderinti visi klausimai, specialiai to dekreto nemarinavau ir čia turbūt atsakomybę turėtų prisiimti tie, kurie registravo programą Seime.

– O beje, kodėl apie Vyriausybės sudėties patvirtinimą Prezidentūra pranešė liepos 6-ąją, nors dekretas buvo įformintas liepos 7 dieną? Čia norėjote Mindaugą Sinkevičių su Mindauginėmis pasveikinti tokia forma?

– Tiesą sakant, tai ne esminis dalykas. Tiesiog sakau dar kartą, kad tai buvo padaryta maksimaliai greitai, kaip kad galima buvo padaryti, ir aš tikrai dirbtinai klausimo neužvilkinau.

– Jūs pats, prezidente, paminėjote dar ankstesnį Konstitucinio Teismo sprendimą dėl jūsų ankstesnių dekretų, kuriais buvo patvirtintos ne visos sudėties Vyriausybės. Sprendimo teismas byloje nepriėmė, tačiau pasisakė dėl Ministrų kabinetų formavimo taisyklių ateityje, nubrėždamas tam tikras teises ir pareigas tiek valdančiosioms koalicijoms ir ministrui pirmininkui, tiek prezidentams. Vienas iš svarbių išaiškinimų buvo, kad prezidentas dekretu turi patvirtinti visos sudėties Vyriausybę. Kaip suprantu, tokią pareigą ir jautėte, pastarasis kabinetas buvo patvirtintas pilnas. Bet kaip jums atrodo iš principo, ar tokios nustatytos teismo taisyklės ribos jūsų ir galbūt kitų prezidentų galimybes ateityje aktyviau dalyvauti formuojant Vyriausybę, atmetant kandidatus, kurie bus nepriimtini?

– Aš nemanau, kad mano situacija kažkaip pasunkėjo. Visai ne, juo labiau ne, ir, tiesą sakant, šitas išaiškinimas uždeda tam tikrą disciplinuojantį poveikį abiem pusėms, tai yra tiek premjerui, tiek prezidentui. Mes jautėme tą tokį sprendimo spaudimą mums priimti būtent visos sudėties Vyriausybę ir rezultatas buvo pasiektas. Tai šia prasme aš manau, kad tai yra sprendimas, kuris suteikia daugiau aiškumo ir manęs kaip prezidento kažkaip labai specialiai, papildomai neapriboja, nes tai yra bendra atsakomybė, tai yra premjero atsakomybė ir prezidento.

Bet vienas klausimas vis dėlto išlieka. Prezidentas turi vadovautis atsakingo valdymo principu. Ir jeigu vis dėlto atsitiktų taip, kad kandidatai, kurie būtų teikiami, neatitiktų prezidento požiūrio į šitą atsakingo valdymo principą iki pat paskutinės minutės, ką daryti reikėtų tokiu atveju? Tada turėtume tam tikrą konstitucinį rebusą. Noriu tikėtis, kad to konstitucinio rebuso bus išvengta tiek mano kadencijos laikotarpiu, tiek ateityje kitų prezidentų, bet toks retorinis klausimas tvyro ore.

– Atsakingo valdymo principai, turbūt sutiksite, suponuoja tai, kad jūs, kaip prezidentas, formuojant Vyriausybę galite nustatyti kažkokius kriterijus, kuriuos atitinkantis žmogus gali arba negali tapti ministru ir, be abejo, tie kriterijai turi būti pagrįsti konstituciniais argumentais. Pavyzdžiui, ar manote padaręs klaidą, užkirtęs kelią ministrams tapti ministrais vien dėl to, kad jie priklauso konkrečiai partijai, pavyzdžiui, „Nemuno aušrai“?

– Ne, pirmiausia ten buvo kalba ne apie tai, kad ministrai taptų ministrais ir kad jie nepriklausytų partijai. Pirmiausia, aš mačiau, kokie kandidatai būtų teikiami ir vadovavausi tuo pačiu atsakingo valdymo principu. Tai yra labai paprasta. Taip, man gali prikaišioti tą atvejį, kuomet įvyko ministerijų mainai ir tapo ministru žmogus, kuris, švelniai tariant, netraukė (Ignotas Adomavičius – BNS). Bet ten mes tikrai turėjome savotišką konstitucinę krizę, nes tuo atveju, jeigu kitoks kandidatas nebūtų buvęs teikiamas, tiesą sakant, neaišku, kaip visas reikalas būtų pasisukęs. (...)

– Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė anglų kalba ministrus testuodavo savo laikais, irgi klausimas, kiek tai suderinama su konstituciniais argumentais. Bet gal tada galėtumėte paaiškinti visuomenei, kokie buvo jūsų kriterijai tvirtinant šią Vyriausybę, kaip juos įveikė tie, dėl kurių kompetencijų šiandien labiausiai abejojama?

– Pirmiausia, kad žmogus išmanytų tai, kas buvo, ne tik, kas yra dabar, bet ir kas buvo praeityje, kad išmanytų šitą veiklos lauką išsamiau ir aiškiai suprastų, iš kur atėjome, kur esame ir kur eisime. Taip, buvo ministrų arba kandidatų į ministrus, kurie išsamiau atsakė į klausimus, kiti apsiribojo tokiomis diplomatiškomis formulėmis, kad ieškos balanso ir panašiai. Balanso paieškos pačios savaime yra geros, bet jos neturi pakeisti paties turinio. Tai jeigu tas turinys apsiriboja vien tiktai apie balanso paieškas, tada tas pokalbis tampa sunkus. Tai kai kuriems kandidatams į ministrus dar reikės pasitempti, labai greitai susipažinti su visa teisine baze, esančia šitoje srityje. Ar jie gebės tai padaryti? Manau, kad jų buvusi darbo patirtis leidžia manyti, kad gebės tai padaryti, todėl padaręs tokią išvadą aš sutikau su jų kandidatūra.

– Aptarkime kelis saugumo klausimus. Kas jums yra žinoma daugiau apie žiniasklaidoje prieš kelias savaites skelbtą informaciją, kad Rusija planuoja provokacijas Lenkijoje ir Baltijos šalyse, kurios nesibaigtų jų užpuolimu, bet būtų skirtos ištestuoti NATO vienybę?

– Yra tokie signalai, kuriuos mes gauname iš savo tarnybų. Jie nėra kažkaip tai identifikuojantys labai aiškiai vietą, laiką, nes to tiesiog neįmanoma nustatyti, kadangi ir ana pusė galbūt ne visada yra planavimo proceso pabaigoje, o mes tik žinome apie patį planavimą arba apie patį tikslą. Tai taip, aš negaliu paneigti, kad tokios informacijos turime ir kad kalbama apie kinetinio pobūdžio, ne plataus masto, bet vis dėlto tikslingas kinetinio pobūdžio operacijas, kurios, labai tikėtina, gali būti nukreiptos į kritinės infrastruktūros objektus. Tuo tikslu sutelkiau ir sukviečiau atsakingas tarnybas ir mes priėmėme sprendimus, kurie bus nukreipti į tai, kad sustiprinsime šitų objektų apsaugą. Bet kuomet mes tokias žinutes teikiame arba teikia mano kolegos kitose šalyse, tai tam tikra prasme yra ir prevencijos krūvį turintys dalykai, kadangi mes tiesiog konstatuojame ir parodome, kad mums yra žinomi nedraugiškos valstybės rytuose kėslai ir kad jie turėtų žinoti, kad mes žinome.

– Kinetinio pobūdžio operacijos prieš kritinę infrastruktūrą... Čia, kad suprastume, konvencinėmis priemonėmis ar nekonvencinėmis?

– Tai gali būti tiesiog visokiausio pobūdžio priemonės, kuriomis siekiama fiziškai pakenkti kritinei infrastruktūrai.

– Kitaip tariant, nuo sabotažo iki drono atakos?

– Visa tai, kas gali tiesiog sustabdyti šitų objektų funkcionavimą, kadangi patys objektai yra svarbūs ne tik patys dėl savęs, bet ir dėl to, kad veiktų visa sistema, konkrečiai mūsų sinchronizacija su kontinentine Europos sistema, tai tada jau tam tenka skirti patį didžiausią dėmesį.

– Ar būtent elektros, energetikos infrastruktūra buvo minėta?

– Ne tik.

– Ar tai susisiekimo ir energetikos?

– Taip, aš apibendrinčiau kaip energetikos ir susisiekimo infrastruktūros objektus.

– Provokacijų riziką vertinot ir prieš kelis mėnesius, kai Rusijos propagandai skelbiant apie tai, kad neva Baltijos šalys suteikinėja Ukrainai oro erdvę ukrainietiškų dronų antskrydžiams prieš Rusiją, ėmėtės deeskaluoti padėtį, išleidote tokį pareiškimą su perspėjimu visoms kariaujančioms šalims Europoje nenaudoti Lietuvos oro erdvės antskrydžiams. Ar ši įtampa yra jau nurimusi?

– Įtampa, kol vyksta karas Ukrainoje, niekada nebus visiškai nurimusi, turime su tuo susitaikyti ir dėl to siekti, kad šis karas kaip galima greičiau pasibaigtų. Bet dėl to, ką aš paskelbiau, tai, tiesą sakant, aš neatradau naujų Amerikų, nes visą laiką Baltijos valstybės nesutiko, kad jų teritorija būtų naudojama kažkokioms atakoms prieš šalia esančias valstybes, taip kad tai nebuvo ir anksčiau, tai nėra dabar ir mes su tuo nesutiksime ateityje. Tiesiog aš įgarsinau ir labai aiškiai pasakiau, kad tiesiog visos pusės aiškiai žinotų, kokia yra mūsų principinė nuostata. Tai man atrodo, kad ta žinutė pakankamai aiškiai pasiekė visus adresatus ir šiuo metu, tikiuosi, byloja arba tarnauja tam vadinamajam deeskalacijos veiksniui.

– Žinutė buvo aiški, bet laikotarpis ir būdas turbūt yra čia svarbiausias dalykas. Prezidentai savo iniciatyva nekomunikuoja žinučių tokiais klausimais, nors teoriškai galėtų pasisakyti apie tai kiekvieną dieną. Gal galite prisiminti tą metą, kodėl jis buvo svarbus?

– Aš puikiai viską prisimenu. Galiu pasakyti tik tiek, kad būtent ta žinutė buvo paskelbta būtent tomis dienomis, aš prisimenu net kada tai buvo, tai buvo gegužės viduryje. Tai buvo pagrįsta labai konkretaus pobūdžio informacija, dėl to ta žinutė būtent tuo metu ir būtent tokia pasirodė neatsitiktinai, galiu pasakyti tik tiek.

– Informacija apie ką?

– Apie planuojamas operacijas.

– Prieš Lietuvą, Baltijos šalis?

– Ne prieš Lietuvą.

– O prieš ką tada?

– Kaimynines valstybes.

– Per pastarąsias kelias savaites lyg ir nesusiduriame su kitų valstybių dronų skraidymais Lietuvos teritorijoje, bent jau apie juos nežinome, nėra ir oro pavojų. Gal jūs žinote, kas atsitiko? Gal kažkas ir ukrainiečių ar rusų veiksmuose pasikeitė?

– Aš manyčiau, kad turėtume nepuoselėti iliuzijų, kad viskas nurimo ir visiems laikams, kadangi ir toliau vyksta karas, ir toliau tas karas kai kuriuose taškuose netgi intensyvėja ir mes matome, kad Ukrainos operacijos, tolimojo nuotolio operacijos prieš Rusijos infrastruktūros objektus yra labai sėkmingos. Jos yra tikrai gerokai padažnėjusios ir nematau jokių požymių, kad jų dažnumas galėtų mažėti, veikiausiai atvirkščiai. Galbūt kiek keičiasi kryptis ir panašiai, todėl galbūt ir mažesnė yra tikimybė, kad tie dronai nuklystų į mūsų šalių teritoriją. Bet garantijų šiais laikais, kuomet vyksta karas ir abi pusės kovoja šitą karą visomis įmanomomis priemonėmis, garantijų mes neturime. Štai kodėl turime kliautis ne tuo, kas keičiasi šito karo pobūdyje ir kokia yra tikimybė to, kad dronai pateks į mūsų šalių teritoriją, o daryti viską, kad patys būtume pasirengę su tais dronais kovoti ir ne tiktai konstatuoti, kad dronas atskrenda, bet ir pirmai galimybei pasitaikius juos sunaikinti. Tai šitoje vietoje dar tikrai turime pasistūmėti į priekį ir pasitempti.

– Ar Lietuvos žvalgyba arba kitų NATO šalių žvalgyba turi pagrįstų žinių, kad ukrainiečių dronų antskrydžiai gilyn į Rusijos teritoriją, dėl to atsirandantis kuro stygius Rusijoje, kitaip tariant, mažėjanti gyvenimo kokybė toje šalyje realiai skatintų Rusijos režimą pergalvoti taikos derybų strategiją su Ukraina?

– Kol kas mes matome, kad tai veikiau didina tokią, sakyčiau, Kremliaus desperaciją ir šitame etape Kremlius tampa itin pavojingas, kadangi būdamas desperacijoje jis pradeda svarstyti dalykus, apie kuriuos anksčiau nesvarstė. Žinoma, kad ilgainiui Rusijos visuomenės spaudimas Kremliui tikrai didės ir, nors kalbame apie nedemokratinę valstybę, kurioje valdantįjį režimą mažai domina, ką galvoja ir kaip gyvena žmonės, tai ir karo metu nedomina taip pat.

Bet tas spaudimas gali pasiekti ir tuos sluoksnius, kuriuos mes vadiname Kremliui artimais oligarchais. Iš esmės jau pasiekė, ir jie nėra labai laimingi matydami, kaip žlunga jų verslas arba kaip apskritai bendra atmosfera Rusijoje kaista ir jie puikiai supranta, kad ilgainiui tai gali sukelti didelius pavojus pačiam režimui. Todėl vienaip ar kitaip, kad ir kaip būtų Vladimiras Putinas izoliuotas nuo realios informacijos apie tai, kas vyksta fronte arba tai, kas vyksta šalyje, vis dėlto ta informacija prasiskverbia ir jis negali nežinoti, kad jo padėtis žiauriai pasunkėjo, palyginti su tuo, kokia ji buvo netgi prieš keletą mėnesių.

– Ar turite žinių dėl Jungtinių Valstijų karių Lietuvoje rotacijos ateityje?

– Mes turime tam tikrus signalus ir kartu prašymus, kad pernelyg anksti nekomunikuotume ir nereikštume, taip sakant, kažkokių prognozių, nes čia ne apie prognozes eina klausimas. Eina klausimas apie tai, kad galutinei dėlionei dar reikia šiek tiek laiko ir, kada tie sprendimai bus priimti, tada nereikės nieko prognozuoti, tiesiog tai jau bus įvykęs faktas. Tai tuo mes ir vadovaujamės.

– Prezidente, iš jūsų patarėjos išsakytos pozicijos Žinių radijui suprantu, kad nemanote, jog Lietuvoje 2026 metais reikėtų naujo postūmio stengiantis visuomenei pateikti atsakymus, ar Lietuvoje prieš 20 metų veikė CŽA kalėjimas. Teisingai suprantu?

– Tiesą sakant, nežinau, kokie dar tyrimai turėtų suteikti papildomą postūmį šitai istorijai, kuri jau buvo įvertinta, kur buvo atlikti tyrimai, kurie konstatavo, kad tokio kalėjimo nebuvo. Ar nauji tyrimai čia kažką pakeistų, aš labai, labai abejoju.

– Jūs pasitikite tų tyrimų išvadomis, tuo, kad jie buvo atlikti maksimaliai nuodugniai, nuoširdžiai, nieko nedangstant?

– Aš neturiu pagrindo jais nepasitikėti, kadangi tikrai buvo skirtas deramas dėmesys ir ne tik Lietuvos institucijų, bet taip pat taip pat ir Jungtinių Amerikos Valstijų institucijų.

– Nežinau, kiek prezidentas prieina prie kokios informacijos ir kiek jūs galit pasakyti užtikrintai žinodamas arba manydamas, bet aš vis tiek paklausiu: jūsų nuomone, CŽA kalėjimas Lietuvoje buvo?

– Vėlgi, galiu sakyti tiktai, ką manau. Manau, kad nebuvo.

– Asta Skaisgirytė taip pat pasakė, kad Lietuva pagal naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą išmokės kompensaciją neteisėtai kalintam Saudo Arabijos piliečiui, bet abejojo, ar vykdys kitą sprendimo dalį, tai yra kreiptis į JAV su prašymu neskirti jam mirties bausmės. EŽTT sprendimas yra iš šių dviejų dalių. Ar teisinėje valstybėje galime taip atvirai sakyti, kad galbūt nevykdysime dalies EŽTT sprendimo?

– Manau, kad šiuo klausimu mums reikėtų dar pasitarti. Taip, teismo sprendimai turi būti vykdomi ir šitoje vietoje tiesiog atsakymams dar per ankstyvas metas.

– O nuo ko priklausys tas sprendimas, ar vykdyti, ar nevykdyti sprendimą? Ar čia vykdymo formos klausimas yra?

– Bendro konteksto, iš tikrųjų turime įvertinti ir patį aspektą, kad mes kreipiamės į kitą valstybę su tam tikromis rekomendacijomis, kas gali būti traktuojama ir kaip kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus. Visokių čia yra aspektų ir dėl to nesinorėtų kažkaip tai labai neprofesionaliai arba diletantiškai daryti sprendimus. Juos turime daryti įvertindami visą kompleksą dalykų, tarp jų ir teisinius, ir politinius aspektus.

– Prezidente, Seimui jau pateiktas pataisų paketas, susijęs su migracijos valdymu. Seimo teisės departamentas projektui turėjo pastabų, bet ne tik jis, o ir Valstybės saugumo departamentas (VSD). Nepaisant įspėjimų, projektą vis tiek teikiate. Nesutinkate su pastabomis?

– Mes į tą įspėjimą jau ir atsižvelgėme ir aš stebiuosi, kad vis dar tas tariamas konfliktas tarp įstatymų paketo projekto ir Valstybės saugumo departamento egzistuoja, nes pats jau turėjau pokalbį su VSD vadovu ir man patarėjas Deividas Matulionis konstatavo, kad į visas pastabas, kurias teikė Valstybės saugumo departamentas, buvo atsižvelgta, įskaitant ir tą pastabą, kuri reikalauja daugiau laiko siekiant įvertinti konkretaus asmens keliamą arba nekeliamą grėsmę. Visa tai yra padaryta ir po šitų pataisų mes projektus pateikiame Seimui. Jeigu yra kažkokių tai esminių pastabų, tai mes neteikiame akmenyje iškalto įstatymo projekto, mes tikrai norime, kad šis įstatymų paketas sukeltų pačią diskusiją, nes problema, ar mes teiksime, ar neteiksime, egzistuos toliau. Migracijos klausimas Lietuvoje yra tikrai aštrus, tikrai negalime stoviniuoti, krapštytis pakaušį ir sakyti, ką čia mes galėtume padaryti. Mes darome, mes teikiame, patobulinkime ir jau tada priimkime Seime ir padarysime gerą darbą Lietuvos valstybei.

– Pakalbėkime apie ekonomiką. Kitų metų valstybės biudžetas tikrai bus tema artimiausiais mėnesiais, derybos jau yra prasidėjusios, bet turbūt atsinaujins prisiekus naujai Vyriausybei. Biudžete, be abejo, vėl indeksuosis daug įvairių dydžių, įskaitant pensijas. Jūs pats esate viešai paraginęs kitąmet vėl padidinti neapmokestinamą pajamų dydį (NPD), koalicija yra įsipareigojusi didinti vaiko priežiūros laikotarpio išmokas. Ar jūs neįžvelgiate rizikos, kad viešojo sektoriaus išlaidos pūsis per daug?

– Visada tokia grėsmė yra, visada vos ne iki paskutinės minutės reikia sustyguoti dalykus taip, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus. Šiuo atveju turbūt neaišku, kas yra vilkas, visi esame suinteresuoti, kad valstybės biudžetas nekeltų grėsmės. Nebus lengva ir, ko gero, bus netgi dar šiek tiek sunkiau negu tai buvo 2026 metų biudžetą svarstant. Tiesiog yra per daug ribojančių veiksnių. Yra ta išlaidų augimo taisyklė, yra taip pat jūsų minėtasis NPD, bet kol kas įsigalioja tiktai NPD šeimoms auginančioms vaikus, tai yra, ką mes visą laiką agitavome ir kas yra tikrai tiesiogiai susiję su mūsų siekiu spręsti demografijos problemą...

– Jūs ir bazinį NPD siūlėte didinti 2027 metais, kiek atsimenu.

– Dėl bendrojo NPD tiesiog mes ne tai kad labai primygtinai reikalaujame kažko, mes atkreipėme dėmesį į tai, kad paskutinį kartą NPD buvo didinamas gana seniai. Negali būti visą laiką taip, kad minimali mėnesio alga didėja metai iš metų, NPD nedidėja keletą metų iš eilės. Bet vėlgi, esame lankstūs, norime matyti visą bendrą vaizdą ir man labai svarbu, kad ir indeksavimo aspektas, ypač pensijų indeksavimo, būtų išlaikytas. Tai yra, sakyčiau, viena iš sėkmingiausių mūsų politikų, prie kurios prisidėjau nuo 2019 metų, kad pensijos būtų indeksuojamos sparčiau negu vidutinis darbo užmokestis ir labai džiaugiuosi, kad tą kryptį, kurią pavyko išlaikyti su skirtingomis vyriausybėmis, tikiuosi, pavyks išlaikyti su šia Vyriausybe.

– Kalbant apie viešųjų išlaidų augimą, turbūt kažkiek jų pareikalaus ir tai, jeigu valstybei vėl teks imtis paramos gyventojams ir verslams dėl energetinių išteklių kainų, nes dar nežinome, kaip susiklostys padėtis Artimuosiuose Rytuose. Vėlgi, iš esmės tai klausimas toks pat, iš kur paimti tų pinigų?

– Gynybos išlaidų didėjimo išlyga suteikia tam tikrą didesnį lankstumą Lietuvai, kaip ir pats faktas, kad esame šalis, kurioje valstybės skolos ir BVP santykis yra tiktai 45 procentai, tuo tarpu Europos Sąjungoje 90 procentų vidurkis. Mūsų biudžeto deficitas, nors jis buvo planuojamas artimas 3 procentams, jis yra faktiškai apie 2,2 procento, mažesnis, kaip ir daugelį kitų metų.

Taip kad visa tai leidžia mums, suteikia tam tikrą lankstumą ir aš labai tikiuosi, kad tas lankstumas bus panaudotas prasmingai, ne tiesiog pinigų ištaškymui, bet labai atsakingam viešųjų finansų planavimui, kuris leis Lietuvai šiomis sudėtingomis aplinkybėmis, nebijosiu to žodžio, vykdyti ir anticiklinę politiką. Mes įsitikinome, kad ji buvo sėkminga pandemijos metais, didinant biudžeto deficitą. Ji gali būti sėkminga ir dabar, kai vėl verslas ir gyventojai susiduria su tam tikrais iššūkiais. Nelengva bus visa tai sukalibruoti ir įsprausti į tuos numatytus rėmus, bet kad tai yra neįmanoma padaryti, aš su tuo nesutikčiau.

– Anticiklinė politika man asocijuojasi su tokiais turbūt jau labai plačiai apimančiais sprendimais gerinti žmonių gyvenimą, įlieti daugiau pinigų į ekonomiką, vos ne, jūsų pamėgta sąvoka, helikopterio pinigus žmonėms dalinant. Ar jūs manote, kad ateina metas tokiems sprendimams?

– Helikopterio pinigai, taip, tai buvo viena iš tos anticiklinės politikos sudedamųjų 2020-2021 metais. Ar dabar to reikėtų siekti, sakyčiau, reikėtų labai atsargiai į tai žiūrėti, nes mes turime ir antrosios pensijų pakopos reformą, turime tuos pinigus, kurie ir šiaip natūraliai buvo pačių žmonių sukaupti ir dabar patenka į vartojimą. Dėl kitų sprendimų manau, kad tikrai turėtume pasitarti tam, kad tiesiog nesugriautume viešųjų finansų ir čia, šitoje vietoje, Prezidentūra, aš asmeniškai, tikrai ketiname labai aktyviai dalyvauti svarstant kitų metų biudžetą.

– Suprantu, kad prioritetas vis tiek bus skiriamas labiausiai pažeidžiamiems ir tiems, kurie labiausiai nukentėjo nuo konkrečios krizės?

– Tai yra gerovės valstybės principiniai dalykai, mažinti atskirtį. Valstybė turbūt neturėtų sau kelti tikslo pasirūpinti visais, įskaitant turtinguosius. Tiesiog turime sudaryti jiems sąlygas tam, kad jie galėtų toliau sau kurti pasiturimą gyvenimą, bet tam, kam pasisekė mažiau, čia valstybės vaidmuo tampa kertinis ir šito principo neatsisakau.

– O kalbant apie konkrečias priemones, o ne apie principus, ką palaikysite, kokius sprendimus pats pasiūlysite kitiems metams?

– Tai mes esame tiesiog pateikę tam tikrus sprendimus, pavyzdžiui, dėl to paties „Sodros“ pertekliaus naudojimo, kad jis būtų iki 20 procentų (naudojamas – BNS). (...) Šiandieniniai pensininkai taip pat nori gyventi ir jie taip pat mato kylančias kainas parduotuvėse. Tai va tokio subalansuoto, šiuo atveju tikrai pagal turinį subalansuoto sprendimo, aš siekčiau. Dėl visų kitų dalykų, matote, mokesčių reforma yra įvykusi, aš laukiu ir tam tikro teigiamo tos mokesčių reformos poveikio, kadangi kai kurie sprendimai realias pajamas pradės nešti nuo 2027 metų, kaip ir laukiu sprendimo dėl to paties elektroninės rinkliavos įvedimo Lietuvoje ir tai tikrai suteiks dar, man atrodo, daugiau kaip 100 milijonų eurų papildomą įplaukų šaltinį valstybės biudžetui.

Taip kad nėra taip, kad mes pajamų srityje stagnuojame, o išlaidų srityje vis demonstruojame savo išmonę ir toliau didiname išlaidas. Pajamos didėja taip pat, ir ne paslaptis, kad, sakykime, tas rodiklis, apie kurį mes dažnai kalbėdavome ir ekonomistai, ir neekonomistai, tai yra BVP perskirstymo per valstybės biudžetą procentas išaugs kitais metais iki daugiau kaip 35 procentų. Aš prisimenu 2019 metais savo rinkimų vieną iš gairių, kad pasiektume nuo 30 procentų tuo metu buvusių iki 35 procentų. Nežinau, kiek čia tiesioginės prezidento įtakos yra, bet aš labai džiaugiuosi šia tendencija, kuri eina į tinkamą pusę.

– Dar nepabėkime nuo pinigų temos. Gynybos biudžetas vėl kitais metais turės siekti 5-6 procentus bendrojo vidaus produkto, bet, kaip žinome, viename procente bendrojo vidaus produkto yra apie 900 milijonų eurų šiandieniniais skaičiais. Ar konkretus skaičius po kablelio yra derybų objektas, kalbantis dėl 2027 metų valstybės biudžeto?

– Šiuo metu per anksti apie tai kalbėti. Mes esame tuo klausimu diskutavę šiek tiek su paskirtuoju premjeru, ir mano siekis ir žinutė jam buvo tokia, kad aš tikrai nebūčiau sužavėtas, jeigu mes tiesiog šitą faktinį procentą tiek jau prispaustume prie 5 procentų minimalios ribos, kad aiškiai matytųsi, kad mes iš esmės jau žaidžiame statistiką ir kad mes neturime politinio siekio išlaikyti tą biudžeto finansavimą sąžiningai 5 ir 6 procentų rėžyje. Todėl nenoriu sakyti, ar tai bus 5,25, bet tikrai 5,01 atrodytų labai, sakyčiau, taip pabrėžtinai rodytų, kad mes mėginame dirbtiniu būdu įsipaišyti į šitą rėžį.

Šiuo metu mums reikia ne kažkokių dirbtinių gudravimų prieš kitus arba dar labiau – prieš pačius save, mums reikia realių tų pinigų, kurie būtų skirti realiai mūsų krašto apsaugos sistemos stiprinimui, ir neabejoju, kad tą padarysime, nes tai yra mūsų visų bendras interesas.

– Jūs neseniai pasirašėte porą su sveikatos politika susijusių įstatymų. Vienas dėl viešųjų gydymo įstaigų prioritetizavimo skirstant valstybinį finansavimą gydymo įstaigoms, kitas – dėl, paprastai tariant, būtinybės medikams atidirbti regionuose po mokslo. Tą darėte nepaisant to, kad medikų organizacijos prieštaravo abiem įstatymams. Kodėl taip nusprendėte neatsižvelgti į raginimus vetuoti ir kodėl nusprendėte pasirašyti?

– Žinote, man tikrai nuoširdžiai svarbu, kad mūsų sveikatos apsaugos sektorius būtų pagrįstas tiek realiai ir gyvybingai egzistuojančiu viešuoju sektoriumi, tiek ir privačiu, nes esu įsitikinęs, kad jie gali harmoningai derėti tarpusavyje ir gali užtikrinti tą geresnę sveikatos apsaugą visiems gyventojams, visoms gyventojų grupėms, o ne tiktai išrinktiesiems. Todėl viešojo sektoriaus stiprinimas man yra svarbus. Apie tai kalbėjau ir su kandidatu į sveikatos apsaugos ministrus ir tikiuosi, kad šitoje vietoje mes turėsime tęstinumą, tai yra ponios (Marijos – BNS) Jakubauskienės pradėti dalykai bus tęsiami ir pono (Lino – BNS) Kukuraičio, naujai išrinkto ministro.

– Ačiū jums labai už jūsų laiką.

– Ačiū jums.

Autorius Saulius Jakučionis

[email protected], +370 5 205 85 10, Lietuvos naujienų skyrius