atnaujintas pavadinimas

Vilnius, spalio 9 d. (BNS). Jungtinių Valstijų prezidentui pareiškus, kad amerikiečiai apsvarstys idėją Lietuvoje steigti nuolatinę karinę bazę, NATO tarptautinio karinio štabo generalinis direktorius Remigijus Baltrėnas sako, kad dabartinis karių dislokavimo modelis veikia, o strategine prasme Lenkija yra labai gera vieta nuolatinei JAV bazei.

„Aljanso kontekste mes tikrai esame dėkingi amerikiečių vadovybės sprendimams. Vienas iš jų yra nuolatinė bazė Lenkijoje, kur aš manau, kad tiek politiškai, tiek strategiškai, tiek ir karine prasme yra labai gera dislokacija, kuri leidžia sąlyginai būti saugioje pozicijoje ir gebėti pasiųsti amerikiečių padalinius į tas pačias Baltijos valstybes“, – interviu BNS penktadienį sakė NATO pareigūnas.

Jis pažymėjo, kad Lietuvos pareigūnai „labai gerai daro“ dėliodami planus nuolatiniam JAV karių dislokavimui, jei būtų priimtas toks politinis Vašingtono sprendimas.

„Tačiau aš manau, kad pirmiausia Lietuvoje jau ir taip yra labai geros amerikiečiams rotacinėms pajėgoms sąlygos. Tai tie nuolatinio dislokavimo pokyčiai turėtų savas investicijas. Karine prasme ir logika – dėmesys skiriamas nuolatinės bazės Lenkijoje steigimui, kur sudarytų sąlygas, priklausomai nuo planų ir bendradarbiavimo, amerikiečiams dar dažniau siųsti rotacines pajėgas į Baltijos valstybes“, – dėstė R. Baltrėnas.

Kaip rašė BNS, premjeras Mindaugas Sinkevičius po JAV prezidento pareiškimo šią savaitę pavedė Krašto apsaugos ministerijai pristatyti Jungtinėms Valstijoms Lietuvos galimybes ir sąlygas, kuriomis šalyje galėtų būti nuolat dislokuojami amerikiečių kariai.

Savo ruožtu kalbėdamas apie JAV pajėgų Europoje peržiūrą ir galimą karių mažėjimą žemyne, R. Baltrėnas pažymėjo, kad nors Vašingtonas perdavė Europos sostinėms, kad jų atsakomybė už savo saugumą turi augti, Jungtinės Valstijos nepaliks jų be saugumo garantijų.

„Tai nebus taip, kad staiga, žinote, kaip būna su elektra, išjungia, dingsta elektra ir nėra ką daryti. Tai labai subalansuotai, diskusijose vertinant, yra einama prie Aljanso valstybių narių Europoje vaidmens konvencinėje gynyboje Europoje sustiprinimo, bet branduolinis atgrasymas, branduoliniai pajėgumai yra absoliučiai nekvestionuojami“, – teigė R. Baltrėnas.

„Labai geras palyginimas, amerikiečiai mūsų be elektros nepaliks, palauks, kol mes įsigysime generatorių arba saulės baterijas“, – kalbėjo jis.

Kitos interviu temos:

* Kitų metų Lietuvos gynybos biudžetas;

* Saugumo situacija regione ir hibridiniai incidentai;

* Branduolinis atgrasymas;

* NATO oro gynybos misija.

– Premjeras ketvirtadienį pristatė kitų metų biudžeto gaires ir pranešė, kad gynybai skiriama suma išliks iš esmės ta pati – 4,8 mlrd. eurų, bet procentinė išraiška nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) bus mažesnė, nebe daugiau nei 5 proc., o apie 5 procentus. Lietuvos pareigūnai didžiuojasi, kad esame vadinamojo „5 proc. klubo“ nariai, bet dabar ant tos ribos bus balansuojama. Ar kitų metų Lietuvos krašto apsaugos biudžetas yra pakankamas?

– Aš turbūt pradėsiu nuo to, kad Lietuva šiam momentui pagal šių metų rodiklius yra, jeigu neklystu, numeris vienas NATO kontekste tarp visų 32 aljanso valstybių (pagal išleidžiamą BVP gynybai – BNS), kas yra labai geras rezultatas. Bet jūs lygiai taip pat paminėjote labai gerą faktorių, tai yra, o kas iš tų procentų iškrenta. Ir jūs paminėjote, kad kitų metų siūlomas biudžetas sumine išraiška yra praktiškai toks pat.

Nesu finansų specialistas, tai nesigilinsiu, turbūt įskaičiuota galima infliacija ir visa kita, bet čia yra labai svarbus faktorius – biudžeto skaičiukai krašto apsaugai yra tie patys. Tai čia yra teigiama žinia.

5 proc. išlaikymas yra turbūt daugiau politinė ambicija, kuri buvo labai aiškiai sutarta viršūnių susitikime Hagoje prieš dvejus metus, kur buvo pasakyta, kad taikome formulę 3,5 proc. plius 1,5 proc., tai yra 5 procentai. Manau, kad labai gerai, kad politiškai mes siunčiame tą patį signalą, kad 5 proc. bus išlaikyti. Ir labai geras praktinis signalas – suma praktiškai yra ta pati.

Sakyčiau, kad kaip bus išnaudota ta suma, yra didesnis klausimas. Kaip efektyviai bus įsisavinti pinigai, kokie pirkimai bus padaryti, kokie nauji pajėgumai bus sukurti. Čia yra turbūt svarbesnis klausimas, negu 5 procentai.

(...) Aš į tai žiūriu taip: suminė išraiška teigiama, 5 proc. politinė ambicija išlikusi, dėl ko NATO štabe aš su savo vėliava galiu iškėlęs galvą vaikščioti, už ką labai dėkoju valstybei. Tai aš manau, kad nėra taip jau niūroka, kaip atrodo galbūt žiniasklaidoje.

– Sakote, kad didesnis klausimas, kaip bus įsisavinti tie pinigai. Žinome, kad šiuo metu, spalio mėnesį, nepanaudota nė pusės šių metų gynybai skirtų asignavimų. Kaip kitų NATO valstybių kontekste atrodo Lietuva?

– Lietuva nėra nei unikali, nei blogųjų sąraše įsisavinant pinigus, todėl kad su tomis pačiomis problemomis susiduria visos 32 Aljanso valstybės. Galbūt daugiau tos šiek tiek mažesnės valstybės, nes tie procesai ir struktūros šiek tiek sudėtingesni. Tai visi turi problemų.

Gynybos pramonės pajėgumas, turbūt, vienas iš tokių faktorių, kurie šiek tiek stabdo. Antras dalykas yra pirkimo procedūros. Tai tų tokių pirkimo procedūrų kaip mūsų – nors mes čia viduje kartais paskalbiame vieni kitus – kitose Europos valstybėse lygiai taip pat sudėtingos procedūros, lygiai taip pat pilna biurokratijos, lygiai taip pat šalys susiduria su išleidimo arba įsisavinimo tų pinigų problemomis.

Taip, galbūt dabar, spalio mėnesį, finansinis rodiklis įsisavinimo nėra pats geriausias. Mano patirtis iš ankstesnių mano pareigų Lietuvos kariuomenėje sako, kad tai yra pakankamai normalu ir iki metų pabaigos tai yra sutvarkoma. Bet neturime užmiršti, kad yra tikrai didelis pokytis ir geopolitinėje aplinkoje, ir finansinėje aplinkoje.

Visos Aljanso valstybės turi pinigų. Dauguma Aljanso valstybių siekia kaip galima greičiau įsigyti pajėgumų, sudaryti kontraktus su gynybos pramone. Visi stovime eilėje, visi laukiame, kaip tą padaryti kaip galima greičiau ir efektyviau.

– Nes gamyba nepakankama? Ar tos pramonės gamybos mašinos pakurtos taip, kaip turėtų būti?

– Manau, kad gynybos pramonė nuo 2022 metų nuo (plataus masto Rusijos – BNS) invazijos padarė žingsnius į priekį. Mano vertinimu, daro nepakankamai greitai. Aš suprantu, kad yra biznio modelis, kad yra investicijos, kad išplėstų gamybą, reikia investuoti, tai užtrunka, per vieną ar du mėnesius nepadarysi naujų tankų arba oro gynybos linijų, bet aš manau, kad kai kuriuos dalykus buvo galima padaryti žymiai greičiau jau nuo 2022 metų, gynybos pramonės kontekste.

Bet progresas yra. Žinoma, jis nepakankamas. Žinoma, visi ieško tų galimybių, kaip tą padaryti. Ir yra dvi sritys. Tai yra tos vadinamosios įprastos, konvencinės pajėgumų platformos – tankai, lėktuvai, laivai, kurie buvo perkami ir gaminami metai iš metų – ir yra inovacijos. Mes kalbame apie dronus, technologijų inkorporavimą į senesnes technologijas. Sudėtingi procesai, bet gynybos pramonė turi žengti žingsnį į priekį. Ar galėjo, reikėjo greičiau? Taip.

Iš NATO konteksto, mes įvairiais sluoksniais dirbame su gynybos pramone, tiek iš NATO štabo politinio lygmens, karinio strateginio lygmens, vadavietės dirba. Pagrindinis mūsų darbas – tai, kad mes pateikiame gynybos pramonei agreguotą poreikį iš visų NATO valstybių, suteikdami informaciją ir sakydami, žiūrėkite, yra galimybės, jeigu agreguosime į krūvą oro gynybos sistemų, yra toks ir toks skaičius. Tai yra tiesiog verslo planas. Bet tada dienos pabaigoje yra verslas, kuris nusprendžia investuoti ir atidarinėti naujas linijas, ar ne.

– Šią savaitę Seimas pirmuoju priėmimu palaikė Konstitucijos pataisą, numatančią, jog pagrindiniame šalies įstatyme nebeliktų draudimo šalies teritorijoje dislokuoti branduolinį ginklą. Pastarąjį pusmetį vis dažniau girdime apie Prancūzijos branduolinį skėtį, žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Jungtinės Valstijos svarstytų galimybę dislokuoti Europoje branduolinius pajėgumus. Kodėl mes tų kalbų dabar girdime daug daugiau? Ar mes artėjame prie to taško, kaip Šaltojo karo metais, kai vienintelis efektyvus atgrasymas yra branduolinis atgrasymas? Ar matoma, kad artimoje perspektyvoje grėsmės lygis kils ir dėl to reikia šitų pakeitimų?

– Pirmiausia, kaip NATO oficialus pareigūnas, aš sveikinu Aljanso valstybės, Lietuvos, politinį sprendimą pakeisti įstatyminę bazę, kas leistų teoriškai dislokuoti branduolinį ginklą teritorijoje taip, kaip padarė ir Suomija.

Branduolinė retorika galbūt dabar yra šiek tiek pakilime, bet ji visada būdavo: ir šiek tiek mažiau jos, ir šiek tiek daugiau. Dabar turbūt yra daugiau todėl, kad ta pati Rusija naudoja ir mėto tos branduolinės retorikos pasisakymus, vykdo branduolinius mokymus. Beje, NATO šią savaitę pradėjo branduolinius mokymus „Steadfast Duel“, per kuriuos mes irgi tikriname savo branduolinio atgrasymo mechanizmus.

Tai, kad branduolinis atgrasymas yra viena iš pagrindinių atgrasymo priemonių NATO aljanse, tai yra įrašyta NATO aljanso dokumentuose. NATO aljansas yra branduolinis aljansas, vykdantis atgrasymo priemones. Reikia pabrėžti, kad Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė yra tos dvi valstybės, kurios užtikrina Aljanso branduolinį atgrasymą. Prancūzija turi šiek tiek kitokį įstatyminį pagrindą, tai šito neliesime.

Ne tik retorika yra svarbu, lygiai taip pat reikia žiūrėti, kas vyksta. Aš manau, abi pusės, tiek ir Aljansas, tiek ir Rusija šiuo atveju, puikiai suvokia pasekmes, jeigu atgrasymas žlugtų. (...) Sveikai mąstantys pareigūnai puikiai suvokia, kas būtų, jeigu būtų. Bet retorika apsikeičiama, tai yra dalis strateginės komunikacijos. Ir labai natūraliai pagal Rusijos elgesį yra reakcija ir iš Aljanso. Tai yra tam tikri labai natūralūs procesai.

– Pastaraisiais mėnesiais vis daugiau kalbama apie hibridinius incidentus, turime ir jau minėtą branduolinio atgrasymo dėmenį. Ar saugumo situacija rytiniame NATO flange kažkaip esmingai pasikeitė?

– Saugumo aplinkos lūžis įvyko 2022-ųjų vasario mėnesį. Nuo to laiko, su neteisėta Rusijos invazija ir karu Ukrainoje, ta saugumo aplinka aplink šitą strateginį lūžį, ji tiesiog keičiasi žemyn ar aukštyn.

Taip, paskutiniu metu hibridiniai veiksmai iš Rusijos pusės Europoje, jie padažnėjo arba daugiau atsirado informacijos, pavadinkime taip. Čia irgi labai atsargiai reikia vertinti, ar jau padažnėjo, ar tiesiog mes daugiau žinome, kas galėjo būti ir anksčiau, bet mes tiesiog nežinojome. Bet tuo pačiu ir iš Aljanso pusės yra stiprinami veiksmai ir atgrasymo kontekste, ir hibridinių veiksmų reagavime.

Tai nėra taip, kad Rusija tiktai didina savo aktyvumą. Lygiai taip pat Aljansas, lygiai taip pat ir Europos valstybės turi savo algoritmus, reaguoja ir geras pavyzdys yra Vokietijos reagavimas į Leipzigo atvejį, lygiai taip pat Lenkijos reagavimas į vykstančius hibridinius veiksmus jos teritorijoje.

Aljansas hibridinių veiksmų kontekste turi labai aiškią politiką. Tai pirmiausia hibridiniame veiksme yra Aljanso valstybės pirma reakcija arba, žiūrint į NATO sutartį, tai yra 3-asis straipsnis. Jeigu yra aiški labai atribucija ir įrodymai, kad tai yra priešiškos valstybės veiksmas, tada valstybė nusprendžia daryti 4-ojo straipsnio konsultacijas su NATO partneriais. Tik tada jau tose konsultacijose sutariami veiksmai.

– Bet NATO 4-asis straipsnis ne taip dažnai pasitelkiamas. Nors hibridinių atakų pavyzdžių turime pakankamai daug, NATO 4-asis straipsnis nėra toks dažnas instrumentas.

– Matote, su hibridiniais (veiksmais – BNS) visada sudėtingiausias dalykas yra labai aiški atribucija, priskyrimas priešiško veiksmo aktoriui – valstybei, teroristinei grupuotei, pavieniams asmenims. Šioje vietoje iš NATO štabo mes prašome valstybių, prieš einant į 4-ąjį straipsnį, jeigu jie mano, kad yra perlipama ta riba, būkite tikri, kad yra visi žvalgybiniai duomenys, tyrimai atlikti, visa tai, ką jūs turite, jūs galit padėti ir konsultuotis.

Nes mes NATO štabe visada užduodame klausimą, gerai, o kas po to? Atlikome konsultacijas, iškomunikavome 4-ąjį straipsnį. O kas po to? Trečiasis pasaulinis karas? Į kurią pusę mes eisime? Mes turime suvokti, kad 4-asis straipsnis yra labai svarbios ir strateginio lygmens konsultacijos su 32 valstybėmis. Ir tai turi būti daroma su didžiule atsakomybe.

Aš vėlgi grįžtu prie labai gero pavyzdžio – Vokietijos, Leipzigo. Turbūt nemažai kas tikėjosi, kad tai greičiausiai turėtų būti 4-ojo straipsnio konsultacijos. Vokiečiai to neprašė. Tiesiog jie labai aiškiai susidėliojo savo mechanizmus, pasidalino informacija NATO štabe. Tarp kitko, NATO štabe yra vadinama integruota darbo grupė hibridinių veiksmų kontekste, kuriai pirmininkauja du asmenys. Tai yra vienas generalinio sekretoriaus pavaduotojas, antras esu aš, pagal dabar savo pareigas. Tai mes puikiai matome, kokie vyksta politiniai, kariniai konsultaciniai procesai hibridiniam kontekste.

Valstybės, jos dėkingos už sukurtus mechanizmus. NATO kaip NATO irgi turi tam tikras priemones, kur gali padėti valstybei. Bet pradžia yra, kaip ir NATO 3-iajame straipsnyje, valstybės reagavimas, informacijos pasidalinimas ir priskyrimas priešiško veiksmo kažkuriam aktoriui. Ir nuo to jau tada kiekviena valstybė individualiai sprendžia: inicijuoti 4-ąjį straipsnį ar ne.

– Šioje temoje greta eina ir vis dažnėjantys oro erdvės pažeidimai Baltijos šalyse. Dabar vietoje NATO oro policijos misijos turime oro gynybos misiją. Lietuvos kariuomenės atstovai sako, kad tai ne tik pavadinimo pasikeitimas, kad matome rezultatus, tarkime, numuštą droną Lietuvos teritorijoje. Bet dronai Baltijos šalyse buvo numušti ir anksčiau, vykstant oro policijos misijai. Ar jūs galėtumėte detalizuoti, koks tas esminis skirtumas? Ar pasikeitė, ką mes galime numušti?

– Pirma, suteikti įgaliojimai ir lankstumas vyriausiajam sąjungininkų ginkluotųjų pajėgų vadui, SACEUR – šiuo atveju generolui (Alexusui – BNS) Grynkewichui (Aleksusui Grinkevičui) reaguoti labai lanksčiai visame rytiniame flange.

Seniau oro policijos misija apribodavo, būdavo sąlyginai tokios dėžutės – 3B misija, Arkties misija ir taip toliau. Tai dabar atsirado lankstumas, kur iš tikrųjų pagal žvalgybinius indikatorius, pagal situaciją, kas vyksta, SACEUR gali permesti net ir didesnius pajėgumus, jeigu reikėtų, pavyzdžiui, į Lietuvą. Tai čia tas labai svarbus faktorius, ko seniau nebuvo galima.

Antra, oro gynybos kovos taisyklės, reagavimo laikai, sprendimo priėmimas. Į detales aš nesileisiu, bet čia iš principo šitie faktoriai, jie irgi yra pakitę, palyginus su oro policija.

Trečia, yra pilnas suintegravimas, kuris prasidėjo su „Rytinio sargybinio“ operacija, kuri prieš metus buvo kaip tik paskelbta. Tai per ją buvo pasirengimas pereiti iš oro policijos į oro gynybos misiją. Tai suintegravimas visų sensorių rytiniame flange, nuo Šiaurės iki Pietų, Juodosios jūros, sprendimų priėmimo integravimas, centralizavimas, kad kaip galima sutrumpinti tą laiką reaguojant į oro erdvės pažeidimus, kurie atsitinka rytiniame flange.

(...) Kai kurie aspektai ne kariškai akiai atrodo kaip ir vienodi, bet karinėse struktūrose ta oro gynybos misija turi skirtumą ir rezultatai jau kai kur yra matomi.

– Ar oro gynyba yra silpnoji Baltijos valstybių grandis? Akivaizdžiai matome, kai įvyksta oro erdvės pažeidimas, nesugebame nustatyti, ar tai dronas, ar jau legendiniu tapęs paukščių būrys, dronai dingsta iš mūsų teritorijos. Ar Lietuvos politikai teisingai akcentuoja, kad oro gynyba dabar yra mūsų prioritetas? Ar čia yra ta sritis, kuriai reikia daugiausiai dėmesio, lėšų, resursų?

– Pradėsiu nuo to, kad visos Aljanso valstybės dešimtmečius atgal per mažai skyrė investicijų gynybai. Mes dabar bandome užsidengti (spragas – BNS). Visada palyginu su duobėtu keliu: mes norime kaip ir pakloti autostradą, kuri būtų labai gera, bet pirmiausia reikėtų užlyginti duobes, reikia pakloti pamatą. Tos finansinės duobės, pajėgumų duobės, jos susikūrė prieš keletą dešimtmečių. Mes jas dabar užlyginame.

Natūraliai, oro gynybos pajėgumų trūksta. Čia ne paslaptis, apie tai kalbėjo ir generolas Grynkewichas, apie tai kalbėjo ir kiti Aljanso lyderiai. Valstybės, (...) ypač Aljanso narės Europoje, jos žengia žingsnius į priekį, daugiau investuoja, atsiranda daugiau pajėgumų. Oro gynybos pajėgumai imlūs laike sukurti. Jeigu mes kalbame, pavyzdžiui, apie „Patriot“ raketų arba pačių sistemų gamybą, mes kalbame apie metus. Tai irgi reikia tą suvokti, mes grįžtame prie tos pačios temos – gynybos pramonės pajėgumas.

Ar tai yra pažeidžiamiausia sritis? Turbūt pagal tą veiksmų pobūdį, kuris vyksta, kuris vyksta Ukrainoje, šiuo momentu turbūt tai yra pažeidžiamiausia sritis, kur mes turime skirti daugiausia dėmesio. Bet grįžtu prie to pačio – oro gynybos misija. Žinodami, kad turime ne per daug tų pajėgumų, todėl ir atsirado oro gynybos planas tam, kad pagal indikatorius SACEUR galėtų naudoti efektyviai turimus pajėgumus, kurie po truputį auga.

Tai todėl mes grįžtame prie žvalgybos sistemos, sensorių suintegravimo, kaip galima ankstesnės informacijos gavimo, kuris užtikrintų, kad laiku SACEUR panaudotų savo pajėgumus. Tai pati sistema statosi. Pajėgumai yra tokie, kokie yra, kai tik atsiranda nauji papildomi, jie iš karto yra integruojami į oro gynybos planą.

– Šią savaitę daug diskutuojama apie JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) pareiškimą, kad amerikiečiai apsvarstys idėją Lietuvoje steigti nuolatinę karinę bazę. Nuolatinės bazės daug metų siekia Lenkija, daug kalbėta apie „Trumpo fortą“ ir panašius dalykus. Ar kariniu požiūriu logiška Jungtinėms Valstijoms turėti dvi nuolatines bazes gretimose valstybėse – Lietuvoje ir Lenkijoje?

– Turbūt pradėsiu nuo to, kad Aljanso kontekste mes tikrai esame dėkingi amerikiečių vadovybės sprendimams. Vienas iš jų yra nuolatinė bazė Lenkijoje, kur aš manau, kad tiek politiškai, tiek strategiškai, tiek ir karine prasme yra labai gera dislokacija, kuri leidžia sąlyginai būti saugioje pozicijoje ir gebėti pasiųsti amerikiečių padalinius į tas pačias Baltijos valstybes.

Kitas aspektas yra, aš manau, kad labai gerai daro Lietuvos vadovybė ruošdamasi net ir teorinei galimybei, paskaičiuodama, susidėliodama ir turėdama aiškius planus, kur reikėtų investuoti, jeigu būtų toks politinis sprendimas, būtų nuolatinai amerikiečių pajėgumai.

Tačiau aš manau, kad pirmiausia Lietuvoje jau ir taip yra labai geros amerikiečiams rotacinėms pajėgoms sąlygos. Tai tie nuolatinio dislokavimo pokyčiai turėtų savas investicijas. Karine prasme ir logika – dėmesys skiriamas nuolatinės bazės Lenkijoje steigimui, kur sudarytų sąlygas, priklausomai nuo planų ir bendradarbiavimo, amerikiečiams dar dažniau siųsti rotacines pajėgas į Baltijos valstybes.

– Tai Lenkijoje nuolatinė ta bazė, o Lietuvoje – dabartinis rotacinis modelis?

– Taip, šiandien tai yra veikiantis mechanizmas. Aišku, dabar mes turime tarpą, bet yra vėl politinis sprendimas. Tai šitoje vietoje aš manau, kad tą veikiantį mechanizmą reikia išnaudoti maksimaliai ir turbūt gan realistiškai žiūrėti į perspektyvas.

– Europoje dislokuojamų amerikiečių karių peržiūroje iškyla klausimas dėl JAV vaidmens Senojo žemyno saugumo architektūroje. Ar Europa pasiruošusi, jei jis mažėtų? Ar valstybės atliko namų darbus, reikalingus, jei mažėtų amerikiečių karių ir pajėgumų?

– Kiekviena Aljanso valstybė turi savarankiškumo teisę padaryti savo pajėgumų peržiūrą. Amerikiečiai yra stipriausias Aljanso narys ir labai natūraliai jie tiesiog daro dabar strateginę pajėgumų peržiūrą. Rezultatų tikimasi šiais metais, bet jie nuo pat pradžių, atėjus šitai administracijai, labai aiškiai pasisiuntė signalus, kad europiečiai turi žengti žingsnį į priekį.

Pradžia buvo Hagos viršūnių susitikime, kur buvo sutartas 3,5 plius 1,5 proc. BVP gynybai. Nuo Hagos iki dabar kai kurios Aljanso valstybės Europoje padarė didžiulius žingsnius finansavime, kaip gerą pavyzdį pateiksiu Vokietiją, dvišalis bendradarbiavimas Vokietijos ir Lietuvos labai aiškiai rodo rezultatus dėl brigados dislokavimo. Tai iš tikrųjų Europos valstybės žengia žingsnį į priekį, investuoja, žino mažesniuose ratuose aptardamos, kokie galimi amerikiečių pajėgumai gali sumažėti.

Tas pats SACEUR turi dvi kepures, jis yra ir amerikiečių pajėgų Europoje vadas ir yra Aljanso vyriausiasis sąjungininkų vadas. Tai jis yra pats geriausiai informuotas žmogus, kuris žino, kaip jam reikės vykdyti NATO planus ir kaip atrodys būsima amerikiečių struktūra Europoje.

Mes su juo gana reguliariai kalbamės, susitinkame, su jo štabu dirbame ir iš tikrųjų iš to matome labai subalansuotą priėmimą. Žinoma, kad amerikiečių pajėgumų šiek tiek sumažės Europoje. Nebus taip, kad visiškai jie pasitrauks. Tiesiog yra peržiūra, politiniai sprendimai turėtų būti padaryti, bet tam yra ruošiamasi.

Ką amerikiečiai tikrai pasakė, kad konvenciniuose pajėgumuose, europiečiai, jūs turite žengti žingsnį į priekį, tačiau branduolinis atgrasymas, NATO branduolinis skėtis, jis yra nepajudinamas. Šioje vietoje amerikiečiai labai aiškiai yra tą pasakę. Lygiai taip pat apie kai kuriuos strateginius pajėgumus, kurių dar Europos valstybės neturi, investuoja, bet tam reikės laiko.

Tai nebus taip, kad staiga, žinote, kaip būna su elektra, išjungia, dingsta elektra ir nėra ką daryti. Tai labai subalansuotai, diskusijose vertinant, yra einama prie Aljanso valstybių narių Europoje vaidmens konvencinėje gynyboje Europoje sustiprinimo, bet branduolinis atgrasymas, branduoliniai pajėgumai yra absoliučiai nekvestionuojami.

– Tai amerikiečiai mūsų be elektros nepaliks, kol generatoriaus nenusipirksime?

– Labai geras palyginimas, amerikiečiai mūsų be elektros nepaliks, palauks, kol mes įsigysime generatorių arba saulės baterijas.

– Ačiū už pokalbį.

Autorius Vilmantas Venckūnas

Šį pranešimą iliustruojančią BNS Foto komandos parengtą fotogaleriją galite atsidaryti paspaudę nuorodą: https://bns.lt/nuotraukos/6ac90f60661f423ecf4c9c5c

[email protected], Lietuvos naujienų skyrius