Vilnius, birželio 10 d. (BNS). Mirus krepšinio treneriui Vladui Garastui, auklėtiniai jį prisimena kaip jungiantį, rūpestingą specialistą, tarp Kauno „Žalgirio“ krepšininkų vadintą tėvu, kuris per šios komandos kovas Sovietų Sąjungoje įkūnijo lietuvybės siekį.

„Jis visą laiką degdavo energija ir visą laiką atsakydavo į bet kurį klausimą, kurį tu užduodi. Atmintis jo buvo turbūt geresnė negu mūsų visų kartu, jis daugiau apie mus žinojo negu mes patys. Galėdavo prisiminti kiekvieną momentą, kurį darėme“, – BNS trečiadienį sakė buvęs krepšininkas Valdemaras Chomičius.

„Nuo pat pirmų dienų, kai susipažinome, pirmoje eilėje jis buvo žmogus, po to treneris. Jis sugebėjo sujungti visus žaidėjus, kurie buvo tuo metu „Žalgiryje“, ir tą pagrindą praktiškai išlaikėme daugelį metų“, – kalbėjo jis.

Pasak buvusio žalgiriečio, V. Garastas leido atsiskleisti kiekvieno žaidėjo stipriosioms pusėms, palaikydavo ir pamokydavo auklėtinius.

„Žinote, kai praleidi daugiau laiko su juo negu su tėvais namuose, galima buvo jį vadinti ir tėčiu“, – sakė V. Chomičius.

V. Garasto darbo „Žalgiryje“ pradžią kitas buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša prisimena kaip gero, linksmo būdo šeimininko atėjimą prie stalo. Pasak S. Jovaišos, treneris sugebėjo rasti raktą į kiekvieno žaidėjo širdį.

„Ne veltui mes jį pradėjome vadinti tėvu ir vadinome taip per visą mūsų bendravimo laikotarpį. Aišku, jis buvo už mūsų vyriausią žaidėją turbūt apie 20 metų vyresnis, tai savaime suprantamas toks palyginimas. Svarbiausia, jo bendravimo būdas, kaip geroje šeimoje, gero tėvo prisidėjimas prie kiekvieno auklėtinio gyvenimo kelio“, – sakė S. Jovaiša.

Jis prisimena, kad specialistas į „Žalgirį“ po šio nesėkmingo sezono atėjo iš Biržų, kur ugdė gerus krepšininkus, dėl to laikė save vykusiu treneriu.

„Jis išdrįso perimti komandos vairą ir atėjo tam, kad Kauno „Žalgiris“ pakiltų iš pelenų ir labai skambiai keliautų per visą Tarybų Sąjungą, savo treniravimo laikotarpiu iškovodamas nemažai pergalių“, – nurodė S. Jovaiša.

„Su mūsų pergalėmis atėjo lietuvybė“

„Yra žmonių, sakančių, kad prie Sabonio bet koks treneris galėjo būti ir pasiekimai būtų panašūs. Bet aš tai iš karto galiu paneigti, nes jo atėjimas, pirmas sezonas „Žalgiryje“ ir pirmieji iš karto sidabro medaliai, kurių seniai neregėjo Lietuva, buvo ir be Sabonio, ir be Kurtinaičio“, – pažymėjo S. Jovaiša.

Jis įsitikinęs, kad žaidėjų tikėjimas galint rungtyniauti aukščiausiu lygiu ir pasiekti gerų rezultatų, komandos prikėlimas buvo V. Garasto nuopelnas.

„Mes visi jautėme, apie ką galvojame. Ir V. Garastas visiškai solidariai išreikšdavo savo nusistatymą, kaip reikia kovoti su Maskvos CSKA ir ką tai reiškia Lietuvai. Ši graži potekstė vyravo visą laiką, kai mes superfinaluose žaisdavome su ta galinga komanda“, – sakė S. Jovaiša.

Panašiai V. Garasto nuopelnus vertina V. Chomičius, pažymėjęs, kad treneris sukūrė komandą, kuri kaip lygi kovojo su visomis Sovietų Sąjungos ekipomis.

„Daug kartų buvome prizininkai, daug kartų buvome čempionai. Man atrodo, su mūsų pergalėmis atėjo ta lietuvybė, manau, V. Garastas buvo vienas iš pagrindinių komandos narių, kuris visa tai labai jautė ir propagavo“, – kalbėjo V. Chomičius.

„Visą laiką pirmyn, už pergalę, žinome, už ką žaidžiame, esame žalgiriečiai. Būdavo pastoviai. Kai žaisdavome už Lietuvą, tai visą laiką už Lietuvą. Būna skirtingų varžybų, skirtingi pasiruošimai ir skirtingos motyvacijos, bet praktiškai visą laiką paskutinis žodis būdavo jo“, – sakė buvęs žalgirietis.

Į audringas žalgiriečių šventes po pergalių, pasak V. Chomičiaus, V. Garastas žiūrėdavo tolerantiškai.

„Sakydavo, jeigu negalite švęsti, tada yra pieno kombinatas ir galite naudoti pieną. Mes labai juokdavomės ir suprasdavome, apie ką eina kalba. Būna švenčių, būna ir liūdnų momentų – svarbu, kad viskas būtų daroma laiku“, – kalbėjo buvęs krepšininkas.

Anot S. Jovaišos, treneris suprato, kad po laimėjimo galima gražiai atšvęsti.

„Dažnai ir pats prisidėdavo, kuo mes labai džiaugdavomės. Kažkokio muštro ypatingo jis nebuvo įvedęs, tiesiog patardavo elgtis protingai, atsargiai. Švęsti tai švęsti, bet viskam yra ribos“, – sakė V. Garasto auklėtinis.

Kaip rašė BNS, V. Garastas mirė birželio 10-ąją eidamas 95-uosius metus.

1932 metų vasario 8-ąją gimęs Linkuvoje, 1959 metais jis baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, dirbo Biržų rajono Sporto komiteto pirmininku, Biržų vaikų ir jaunių sporto mokyklos direktoriumi, treneriu.

V. Garasto treniruojama Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komanda SSRS čempionatuose 1985–1987 metais tris kartus laimėjo aukso medalius.

Taip pat jo treniruojama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė 1995 metais tapo Europos čempionato sidabro medalio laimėtoja ir du kartus olimpinių žaidynių – 1992 metais Barselonos ir 1996 metais Atlantos – bronzos medalininke.

2003–2011 metais V. Garastas ėjo Lietuvos krepšinio federacijos prezidento pareigas.

Autorius Dominykas Biržietis

[email protected], Lietuvos naujienų skyrius