Vilnius, lapkričio 1 d. (BNS). Konkurencija dėl Arkties pastaruosius kelerius metus suintensyvėjo, tačiau pagrindinės to priežastys glūdi ne Šiaurės ašigalyje, o Maskvoje, sako Vilniuje viešėjęs Šiaurės Amerikos ir Arkties gynybos ir saugumo tinklo (NAADSN) vadovas Paulas Whitney Lackenbaueris (Polas Vitnis Lakenbaueris).

Vienas svarbiausių Kanados ekspertų Arkties saugumo, istorijos ir šiuolaikinės politikos klausimais sako, kad negalima traktuoti Arkties taip, tarsi ji būtų atskirta nuo likusio pasaulio, o Rusijai negalima Arktyje taikyti kitokių taisyklių nei kitur.

„Arktis yra didesnių geopolitinių procesų dalis. Turime būti labai atsargūs ir neleisti Rusijai naudoti Arkties kaip priemonės sudaryti įspūdį, kad šiame pasaulio regione viskas gali vykti įprastai, nors kitur ji vykdo brutalų, esamą tarptautinę tvarką keičiantį ir praeities imperinę galybę siekiantį susigrąžinti karą“, – interviu BNS teigė P. Whitney Lackenbaueris.

Kanados eksperto teigimu, jei anksčiau daugiausia buvo svarstoma, kaip konkurencija dėl Arkties galėtų sukelti naujas įtampas, dabar daugiau dėmesio skiriama klausimams, kaip konfliktai gali persikelti į Arktį ir kaip geriau suprasti šio regiono vaidmenį platesniame kontekste.

„Nemanau, kad būtent Arkties regiono dinamika savaime paskatins mus įsitraukti į ginkluotą konfliktą. Mano požiūriu, jeigu kitur susiklostytų aplinkybės, vedančios į ginkluotą konfliktą, Arktis taip pat būtų įtraukta į jį. To nepavyktų išvengti, ypač plataus masto karo atveju, nes daugelis tiekimo kelių į Baltijos šalis ir kai kurias Šiaurės bei Rytų Europos dalis yra susiję su Arkties regionu“, – sakė P. Whitney Lackenbaueris.

„Kaip sąjungininkės, vertindamos savo bendrą karinį pajėgumą Arktyje, turime suprasti, kad galime daryti spaudimą Rusijai ir neleisti jai pasinaudoti tam tikromis galimybėmis šiame regione“, – dėstė jis.

– Prieš mėnesį pasirašytas Jungtinių Valstijų, Danijos ir Grenlandijos susitarimas. Sprendžiant iš viešosios erdvės, susidaro įspūdis, kad Donaldas Trumpas tai laiko pergale, Danija mano, kad iš esmės beveik nieko neprarado, o pats susitarimas mažai kuo skiriasi nuo ankstesnių dokumentų. Jūsų vertinimu, kokios yra pagrindinės šio susitarimo nuostatos ir ar jis iš esmės ką nors keičia dėl Grenlandijos?

– Ne, nemanau, kad jis iš esmės ką nors keičia. Didelė dalis šio susitarimo nuostatų primena pasirašytą 1951 metais, tai jau seniai galiojanti tvarka, pagal kurią Jungtinėms Valstijoms suteikiama galimybė turėti karinį buvimą Grenlandijoje, ginant Šiaurės Ameriką. Ši tvarka išlieka. Tačiau šiame susitarime daug kartų minima NATO. Mane nustebino, kiek kartų jo tekste buvo paminėta NATO. Buvo nerimaujama, kad per derybas Grenlandija gali būti traktuojama labiau kaip Šiaurės Amerikos dalis, atskirai nuo NATO.

Todėl pagrindinė teigiama išvada, kurią padariau, yra ta, kad susitarime aiškiai pasakoma – Grenlandijos gyventojai, priklausantys Danijos Karalystei, palankiai vertina Jungtinių Valstijų buvimą Grenlandijoje kaip NATO sąjungininkės.

Anksčiau nerimavau dėl to, kokį poveikį NATO darė Trumpo pareiškimai apie Grenlandiją. Iš esmės jis darė spaudimą Aljansui ir skaldė kai kurias sąjungininkes. Šiuo konkrečiu atveju, manau, pavyko šią įtampą sumažinti, todėl tai labai teigiamas rezultatas. Taip pat mane ramina tai, kad patys grenlandiečiai šį susitarimą vertina kaip labai teigiamą rezultatą. Jis konkrečiai patvirtina, kad Grenlandija yra susitarimo šalis. Tai jau ne vien Danijos ir Jungtinių Valstijų susitarimas, kaip buvo 1951 metais. Šįkart remiamasi ir 2004 metų susitarimu, užtikrinant, kad Grenlandijos gyventojai turėtų teisę išsakyti savo nuomonę ir dalyvautų priimant sprendimus.

Galbūt pati naujausia raštu įtvirtinta nuostata susijusi su tuo, kad Danija ir Grenlandija tariasi su Jungtinėmis Valstijomis dėl NATO nepriklausančių investuotojų patvirtinimo. Praktikoje taip buvo daroma jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau šios nuostatos įrašymas į susitarimą yra šiokia tokia naujovė. Manau, kad tai tema, kurią dar reikės aptarti, nes nauja yra tai, jog JAV įgyja tiesioginę teisę pareikšti savo nuomonę. Vis dėlto praktiniu požiūriu padėtis iš esmės nesikeičia.

Svarbiausia išvada man yra ta, kad šis susitarimas dar kartą patvirtino diplomatijos svarbą. Nebuvo jokio reikalo grasinti, net ir užuominomis ar tyliai, kad gali būti pasitelkta karinė jėga siekiant gauti tai, ko norima. Vis dėlto jaučiu šiokį tokį nusivylimą, nes tikriausiai visa tai buvo galima pasiekti ir be visų veiksmų, kurių Trumpo administracija ėmėsi per pastaruosius dvejus metus.

– Sugrįžkime į šio proceso pradžią, kai atrodė, kad kilo krizė NATO viduje. Kaip manote, kodėl JAV pasirinko konfrontaciją ir sukėlė sumaištį tarp sąjungininkų? Juk buvo kalbama ir apie galimą įsiveržimą į Grenlandiją, ir savo tikslų pasiekimą jėga. Kodėl vartojama tokia retorika, kai kalbėta apie NATO sąjungininkę?

– Manau, daugelis mūsų jautėsi labai sutrikę, nes oficialiuose Donaldo Trumpo pareiškimuose buvo pabrėžiama – ginama nuosavybė, o ne nuoma. Jo mintis labiau priminė nekilnojamojo turto magnato, kuriuo jis buvo ir kuriuo save pristatė. Atrodė, kad jis teigia, jog būtina turėti (Grenlandijos – BNS) nuosavybės teisę. Kodėl? Buvo du argumentai.

Pirmasis susijęs su kritiniais mineralais. Buvo teigiama, kad Kinija gali įgyti prieigą prie Grenlandijos kritiniųjų mineralų išteklių. Tačiau ir šiuo atveju kalbame apie tai, kad kai kurie Trumpo artimiausios aplinkos žmonės dar per pirmąją jo kadenciją atkreipė jo dėmesį į Grenlandijoje esančius mineralus ir jų vertę.

Jungtinės Valstijos galėtų naudotis šiais ištekliais tiesiogiai investuodamos. Joms nereikia turėti Grenlandijos nuosavybės teise. Tačiau dėl kažkokios priežasties Trumpas nusprendė: „Turime turėti Grenlandiją, kad galėtume gauti šiuos išteklius.“

Antrasis argumentas buvo susijęs su gynyba ir noru užtikrinti, kad ilgalaikėje perspektyvoje Grenlandija liktų Šiaurės Amerikos gynybos sistemos dalimi. Atsižvelgiant į 1951-ųjų susitarimą, galbūt niekas Trumpui nepaaiškino, kad visa tai jau galima užtikrinti pagal esamą sistemą.

Tačiau manau, kad gilesniu lygmeniu čia esama ir kažko daugiau. Baltieji rūmai persidalijo kai kuriomis nuotraukomis, kuriose Šiaurės Amerikos žemėlapis pavaizduotas taip, kad Kanadą taip pat dengia JAV vėliavos žvaigždės ir juostos, tas pats pavaizduota Grenlandijoje, o toks vaizdas net išplečiamas iki Islandijos.

Galbūt čia slypi didesnė svajonė. Kai kurie žmonės tai vadina Donro doktrina – tai ne vien siekis neleisti į regioną patekti likusiam pasauliui, bet ir noras išplėsti Amerikos didybę.

Man, kaip kanadiečiui, tai kelia didelį nerimą, nes Šiaurės Amerikoje mums taip gerai sekėsi sugyventi gerbiant vieniems kitų suverenitetą. Galiausiai manau, kad viena iš problemų, susijusių su Donaldu Trumpu, yra ta, jog kartais sunku nustatyti aiškų ir objektyvų tikslą ar suprasti, kaip konkretūs veiksmai turėtų tiesiogiai pasitarnauti Amerikos interesams.

Vis dėlto šis susitarimas, manau, nieko neįžeidžia. Jis suteikia tam tikro aiškumo ir užtikrintumo. O didžiausias palengvėjimas, grįžtant prie jūsų pirminio klausimo, yra tai, kad dėl šios situacijos NATO nesuskilo. Tai leidžia mums, NATO sąjungininkėms, grįžti prie savo pagrindinio darbo – užtikrinti, kad pasauliui siųstume aiškią ir vieningą žinią.

– Galima sakyti, kad šis susitarimas stiprina ne tik Jungtinių Valstijų ir Danijos, bet ir Jungtinių Valstijų bei Kanados santykius?

– Manau, kanadiečiai pajuto didelį palengvėjimą. Mes tvirtai palaikome grenlandiečių teisę patiems spręsti dėl savo ateities ir ją nulemti. Tai visiškai atitinka ir Danijos poziciją. Danai aiškiai sako, kad jeigu ateityje Grenlandijos gyventojai nuspręstų siekti nepriklausomybės, jų sprendimo bus paisoma. Taigi, taip, kanadiečiai tikrai lengviau atsikvėpė, nes neįvyko tai, kas būtų buvęs beveik neįsivaizduojamas scenarijus – mums būtų tekę ginti savo brangius kaimynus rytuose nuo mūsų labai brangių kaimynų ir draugų pietuose.

Man iki šiol sunku patikėti, kad visa tai įvyko, ypač turint omenyje, kokie stiprūs ir tvirti visada buvo Jungtinių Valstijų ir Grenlandijos santykiai. Nuo 2022 metų visi tuo metu pareigas ėję Grenlandijos politiniai vadovai labai tvirtai palaikė JAV buvimą Grenlandijoje ir NATO. Jungtinėms Valstijoms ne kartą buvo sakoma, kad jos yra laukiamos ir gali išplėsti savo karinį buvimą, jeigu tik nurodys, ko nori, ir to paprašys.

Manau, kad dėl to daugelis mūsų, net ir Kanadoje, susimąstėme apie savo pačių situaciją. Dabar plečiame savo karinę infrastruktūrą šiaurėje ir suprantame, kaip svarbu tai daryti žinant, kad su Jungtinėmis Valstijomis veikiame kartu – kaip sąjungininkės ir suverenios partnerės. O ne taip, kad mums būtų grasinama siekiant priversti elgtis vienaip ar kitaip.

– Taigi, apibendrinant, pagrindinė šio susitarimo žinia yra ne „Amerika pirmiausia“, o „NATO pirmiausia“ arba „sąjungininkės pirmiausia“?

– Taip. Tikiuosi, kad tai yra ženklas, jog principas „Amerika pirmiausia“ nereiškia „tik Amerika“ ar kad Amerika turi būti visur ir iškelti savo vėliavą.

Tai labai teigiamas dalykas, nes dar kartą patvirtina tai, ką Jungtinės Valstijos pabrėžia nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – veikdamos kartu kaip sąjungininkės esame stipresnės.

O svarbiausias šio bendradarbiavimo pagrindas yra pagarba suverenitetui ir teritoriniam vientisumui. Būtent tai mus skiria nuo mūsų konkurentų ir priešininkų pasaulyje. Manau, gavome tvirtą patvirtinimą, kad diplomatija tebėra svarbi, kad pagarba viena kitos suverenitetui tebėra svarbi ir kad bendradarbiaudamos esame stipresnės.

– Grenlandija yra tik viena iš temų, kai kalbame apie Arktį, o pati Arktis vis dažniau atsiduria naujienose. Ar taip yra daugiausia dėl Donaldo Trumpo sugrįžimo į Baltuosius rūmus, ar yra ir kitų priežasčių, dėl kurių Arkties klausimas vis dažniau aptariamas?

– Jeigu reikėtų pasirinkti konkrečią datą, kada pradėta daugiau dėmesio skirti Arkties regionui ir jo saugumui, pasirinkčiau 2007 metus. Tais metais Rusijos Valstybės Dūmos politikas ir tyrinėtojas Arturas Čilingarovas Šiaurės ašigalyje įsmeigė nedidelę titano vėliavą ir pareiškė, kad tai padeda įrodyti, jog ši teritorija priklauso Rusijai.

Kanada su tuo nesutinka, nes tai gali būti mūsų kontinentinio šelfo dalis. Grenlandija ir Danija taip pat teigtų, kad tai jų kontinentinis šelfas. Tuo pat metu Rusija vėl pradėjo vykdyti tolimųjų skrydžių bombonešių skrydžius į Šiaurės Amerikos ir Europos oro erdvės atpažinimo zonas. Tai priminė, kad Rusija vėl aktyviai reiškiasi ir kad strateginė konkurencija niekur nedingo.

Be to, tais pačiais metais Vladimiras Putinas pasakė savo garsiąją Miuncheno kalbą, kurioje pareiškė, kad vienpolio pasaulio era baigėsi. Todėl sakyčiau, kad Arktis vėl tapo geopolitinės konkurencijos erdve dar gerokai prieš Donaldo Trumpo sugrįžimą.

Tačiau konkurencija nebūtinai reiškia konfliktą.

Jau kelis dešimtmečius pabrėžiu, kad anksčiau klausimas dažnai būdavo formuluojamas taip: ar Arktis bus visiškai bendradarbiavimo regionas, ar mes nusirisime iki ginkluoto konflikto? O aš sakydavau, kad yra daugybė tarpinių variantų, apie kuriuos galime kalbėti. Tai konkurencija. Per pastaruosius kelerius metus konkurencija iš tiesų suintensyvėjo, tačiau pagrindinė jos priežastis glūdi ne pačioje Arktyje. Ji susijusi su Rusijos elgesiu kitose pasaulio dalyse.

2022 metais Rusijos pradėta brutali, neišprovokuota plataus masto invazija į Ukrainą tapo lūžio tašku. Ji mums priminė, kad Rusija negali būti laikoma patikima valstybe, gerbiančia suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Todėl negalime traktuoti Arkties taip, tarsi ji būtų atskirta nuo likusio pasaulio, ir negalime Rusijai Arktyje taikyti kitokių taisyklių nei kitur.

Arktis yra didesnių geopolitinių procesų dalis. Turime būti labai atsargūs ir neleisti Rusijai naudoti Arkties kaip priemonės sudaryti įspūdį, kad šiame pasaulio regione viskas gali vykti įprastai, nors kitur ji vykdo brutalų, esamą tarptautinę tvarką keičiantį ir praeities imperinę galybę siekiantį susigrąžinti karą.

(...) Kai kalbama apie Arkties išskirtinumo eros pabaigą, vartojama gana akademiška sąvoka, reiškianti įsitikinimą, kad Arktis iš esmės yra atskirta nuo kitų pasaulio regionų politinių ir karinių įtampų. Beje, aš niekada tuo netikėjau.

Dabar tokios diskusijos iš esmės baigėsi. Pripažįstama, kad Arkties negalima atskirti nuo įvykių Baltijos regione, o čia patiriamo spaudimo, hibridinių atakų ir panašių veiksmų negalima atsieti nuo karo Ukrainoje. Paradoksalu, tačiau Ukrainos vykdomi dronų smūgiai Olenios oro bazei ir kritinei infrastruktūrai Rusijos Arktyje taip pat primena, kad karas gali persikelti į Arktį iš kitų pasaulio regionų.

Manau, būtent čia dabar ir krypsta diskusijos. Anksčiau daugiausia buvo svarstoma, kaip konkurencija dėl Arkties išteklių, klimato kaita, atsiveriantys jūrų keliai ir geresnės prieigos galimybės galėtų sukelti naujų konfliktų ir įtampų.

Dabar daug daugiau dėmesio skiriama klausimams, kaip pasauliniai konfliktai gali persikelti į Arktį ir kaip geriau suprasti Arkties vaidmenį platesnėje pasaulinėje strategijoje.

– Ar dėl šių aspektų, kuriuos vardijate, Arkties klausimai gali būti svarbūs ir mažesnėms šalims, tokioms kaip Lietuva? Mes neturime tiesioginės prieigos prie Arkties, ji yra labai toli nuo mūsų. Taigi jūs sakote, kad tvarka Arktyje ir didžiųjų valstybių santykiai šiame regione yra tarsi veidrodis to, kas galėtų vykti mūsų kaimynystėje?

– Tikrai taip. Manau, kad Kanadoje diskusijose vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip susijungia NATO šiaurinis ir rytinis flangai. Šiuo požiūriu itin svarbus Šiaurės ir Baltijos šalių regionas. Pavyzdžiui, Kanados indėlis į NATO saugumą Latvijoje, kuri yra visai šalia jūsų, priklauso ir nuo mūsų gebėjimo aprūpinti ten dislokuotas pajėgas bei palaikyti jų veiklą. Tai apima ir tiekimo kelius per Šiaurės Atlantą.

Kad galėtume toliau remti savo pajėgas Europoje, turime užtikrinti saugumą Šiaurės Amerikoje. Kita vertus, jeigu atsidurtume ginkluoto konflikto situacijoje arba mums reikėtų gerokai sustiprinti atgrasymą, turėtume turėti prieigą prie šiaurinio ir rytinio Europos flangų.

Šiuo požiūriu Suomijos ir Švedijos įstojimas į NATO iš esmės pakeitė mūsų požiūrį į Baltijos regioną ir Šiaurės Europą, nes dabar juos vis labiau suvokiame kaip vieną tarpusavyje susijusią erdvę. Šios valstybės iš esmės yra ir Arkties, ir Baltijos regiono šalys.

Todėl didelė mano tyrimų grupės darbo dalis skirta suprasti, kaip šie regionai vienas kitą papildo ir stiprina. Rusijos požiūriu taip pat svarbu suvokti, kaip pasikeitė strateginė situacija. Daugelį dešimtmečių Rusija galėjo manyti turinti tam tikrą saugumo buferį, nors Suomija ir Švedija nebuvo tokios neutralios, kaip kartais atrodė. Vis dėlto jos nepriklausė kariniams aljansams, ir tai suteikė Rusijai tam tikro strateginio saugumo pojūtį.

Manau, kad ši padėtis pasikeitė. Tai labai teigiamas pokytis NATO ir Baltijos valstybėms, taip pat Kanadai. Dabar iš naujo apmąstome šio regiono gynybą, vadovavimo ir valdymo sistemas, logistiką bei daugelį kitų dalykų viso Aljanso mastu. Tačiau puikiai suprantame, kad mūsų konkurentai ir priešininkai, esantys kitoje pusėje, taip pat atidžiai stebi šiuos pokyčius. Tai reiškia, kad savo veiksmais privertėme juos iš naujo įvertinti, ko jiems reikia jų pačių gynybai ir kokius išteklius jie gali skirti kitoms kryptims.

(...) Rusija perėjo prie labai intensyvaus karo ekonomikos ir karinio pasirengimo režimo. Daugelis klausimų, kuriuos aptarėme dar praėjusią savaitę Varšuvos saugumo forume, buvo susiję su tuo, kaip Rusija galėtų iš šio karo pasitraukti, net jeigu pati to norėtų. Jos ekonomika pritaikyta karui. Kaip ji demobilizuos tokį didelį skaičių jaunų vyrų? Kaip prisiims atsakomybę už veteranus? Ji pati sau sukūrė rimtą problemą.

Kol Rusija ieško tolesnio kelio, manau, turime dar aiškiau pabrėžti, kad neleisime jai, karui Ukrainoje pakrypus viena ar kita linkme, imtis naujų veiksmų kitur.

(...) Galbūt tai jau pernelyg detalus ir ne vien su Arktimi susijęs klausimas, tačiau nerimaujama, ar Rusija nepajus poreikio išprovokuoti kitokio pobūdžio konfliktą su NATO vien tam, kad pateisintų tolesnį savo pasirengimą karui. Noriu, kad būtume tokie tvirti, jog Rusijai nekiltų nė menkiausios abejonės dėl mūsų ryžto visame Šiaurės ir Baltijos šalių regione. Girdėjome įvairių scenarijų, susijusių su Narva ir kitomis vietovėmis. Nuolat kartoju, kad dabar turime labai aiškiai parodyti Rusijai – toks kelias jai nesibaigtų gerai.

– Kalbėdami apie karą Ukrainoje, kaip Rusijos sąjungininkę įvardijame Kiniją. Kokie jų santykiai Arktyje, ar jos labiau bendradarbiauja, ar konkuruoja?

– Manau, kad ir viena, ir kita. Per pastaruosius penkerius metus, ypač nuo 2022 metų, Arktyje tikrai matėme naujų Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimo formų. Tam tikra prasme tai reikšmingas Rusijos politikos pokytis, nes Kremlius visada labai saugojo Rusijos, kaip didžiausios Arkties valstybės, statusą. Rusija taip pat nenoriai žiūrėjo į tai, kad į regioną, kurį geriausiai turėtų valdyti pačios Arkties valstybės, įsitrauktų šalys, nepriklausančios regionui.

Šiuo požiūriu Rusija tyliai buvo viena iš valstybių, skeptiškai vertinusių lengvesnės prieigos prie Arkties suteikimą Kinijai.

Tačiau tai pasikeitė. Ir, mano nuomone, viena iš priežasčių, kurią šiuo atveju vertinu kaip teigiamą, yra sankcijų poveikis Rusijai. Sankcijos apribojo jos prieigą prie kai kurių anksčiau jai svarbių rinkų. Dėl to Rusija ekonomiškai labiau atsigręžė į Kiniją. Šia prasme jos laikomos draugiškomis valstybėmis, nes Kinija perka daug prekių, kurių mes dėl sankcijų nebeperkame.

Jos taip pat vykdė bendras pakrančių apsaugos, karinio jūrų laivyno ir oro pajėgų veiklas Šiaurės Ramiojo vandenyno regione bei Arktyje. Tai rodo jų tarpusavio suartėjimą. Tačiau visada pabrėžiu, kad jos nėra sąjungininkės taip, kaip mes esame sąjungininkės NATO. Jos nėra įsipareigojusios viena kitą ginti kolektyvinės gynybos principu.

Be to, tarp jų esama senų istorinių nepasitikėjimo priežasčių. Man susidaro įspūdis, kad Rusijos posūkį į Rytus labiau lemia būtinybė, nes Vakarų sankcijos veikia, o ne tikras noras tapti strategine Kinijos partnere. Manau, Rusijoje taip pat labai nerimaujama dėl priklausomybės nuo Kinijos. Būtent todėl Rusija ieško kitų partnerių, pavyzdžiui, Indijos, kad galėtų diversifikuoti savo ekonominius ryšius.

Manau, Maskvoje ir Sankt Peterburge baiminamasi daug labiau, nei mes Vakaruose įsivaizduojame, kad Rusija taps priklausoma nuo Kinijos ir iš esmės virs Pekino satelitine valstybe. Kartais girdime kalbant apie Rusijos ir Kinijos sąjungą, kaip jūs ką tik minėjote. Kiti teigia, kad jų santykiai tėra popieriniai memorandumai ir formalūs susitarimai, neturintys gilesnio turinio. Manau, tiesa yra kažkur per vidurį. Tačiau nemanau, kad šie santykiai šiuo metu yra giliai įsišakniję istorinėje patirtyje ar strateginiame pasitikėjime. Juos labiau lemia būtinybė.

– Ar konkurencija dėl įtakos Arkties regione gali virsti ginkluotu konfliktu? Kiek tikėtinas toks scenarijus? Jūs sakėte, kad dabar daug daugiau dėmesio skiriama klausimams, kaip pasauliniai konfliktai gali persikelti į Arktį. Europoje dabar vyksta plataus masto karas, tad ar varžybos dėl lyderystės Arktyje galėtų sukelti karą tarp Vakarų ir Rytų?

– Tai puikus klausimas. Mano atsakymas paprastas – manau, kad tai labai mažai tikėtina. Nemanau, kad būtent Arkties regiono dinamika savaime paskatins mus įsitraukti į ginkluotą konfliktą. Mano požiūriu, jeigu kitur susiklostytų aplinkybės, vedančios į ginkluotą konfliktą, Arktis taip pat būtų įtraukta į jį. To nepavyktų išvengti, ypač plataus masto karo atveju, nes daugelis tiekimo kelių į Baltijos šalis ir kai kurias Šiaurės bei Rytų Europos dalis yra susiję su Arkties regionu.

Be to, tiekimo keliai per Šiaurės Atlantą, kuriais gabenama karinė įranga ir didelis skaičius karių, taip pat eina per Europos šiaurę. Taigi, pagrindinis nerimas nėra tas, kad Arktis sukels ginkluotą konfliktą. Labiau baiminamasi, kad kilus konfliktui nebegalėsime laikyti Arkties nuo jo atskirta teritorija. Kaip sąjungininkės, vertindamos savo bendrą karinį pajėgumą Arktyje, turime suprasti, kad galime daryti spaudimą Rusijai ir neleisti jai pasinaudoti tam tikromis galimybėmis šiame regione.

(...) Pagrindinė mintis – Arktis yra svarbi, ir ji turėtų būti svarbi Baltijos valstybėms. Šiaurės Amerikos požiūriu mums taip pat svarbu užtikrinti, kad Arktyje neskirtume pernelyg daug išteklių gynybai, jeigu tuo pat metu mums būtina išlaikyti lankstumą ir galimybę siųsti šiuos išteklius į Europą. Kaip žinote, tokia strategija Kanada ir Jungtinės Valstijos vadovaujasi nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Kanados atveju toks požiūris dar ryškesnis per visą XX amžių – geriausiai apginame save gindami savo sąjungininkes ir drauges Europoje bei kitose pasaulio dalyse.

Manau, šis įsipareigojimas šiandien yra stipriausias kaip niekada. Pastaruoju metu matėme, kad Kanada iš naujo nukreipia savo strateginį dėmesį į Europą. Kanados požiūriu, vis aiškiau matome, kiek daug bendro turime su tokiomis valstybėmis, kaip Lietuva. Mus vienija daug vertybių ir labai tvirtas, ilgalaikis įsipareigojimas tarptautinei teisei bei demokratinėms sistemoms. Tai ypač svarbu pasaulyje, kuriame kai kurios mūsų brangios draugės šiuos principus komunikuoja nebe taip aiškiai, kaip anksčiau.

– Ačiū už pokalbį.

Autorius Vilmantas Venckūnas

Šį pranešimą iliustruojančią BNS Foto komandos parengtą fotogaleriją galite atsidaryti paspaudę nuorodą: https://bns.lt/nuotraukos/6ae6de0ebd6352371fc4c005

[email protected], Lietuvos naujienų skyrius