K. Budrys: blogos taikos Ukrainoje tikimybė – maža - BNS INTERVIU (nuotraukos)
Vilnius, gegužės 6 d. (BNS). Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys sako manantis, kad netvarios taikos tikimybė Ukrainoje yra maža.
„Ar mes turėsime blogą taiką? Bloga taika reikštų trumpalaikę taiką, kuria niekas netiki, nei Ukrainos pusė, nei JAV, nei Rusija. Tai aš tokią tikimybę vertinčiau kaip mažą“, – interviu BNS sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
„Mes neturime kol kas to blogo scenarijaus ant stalo, tai yra tokios netikros taikos, imitavimo taikos, kuri tikrai būtų žalinga, nes atneštų dar didesnius sugriovimus, dar didesnį karą“, – pridūrė jis.
Pasak ministro, Jungtinių Valstijų tarpininkavimas deryboms dėl ugnies nutraukimo parodė, kad gražiuoju su Rusija susitarti nepavyks.
Anot jo, dėl to tarptautinė bendruomenė turi išlaikyti ir stiprinti spaudimą Rusijai.
Žiniasklaida anksčiau skelbė, kad vykstant deryboms, JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) pasiūlė oficialiai pripažinti 2014 metais okupuotą Krymą Rusijos dalimi, nors jo aneksijai nepritarė beveik visas pasaulis, ir Rusijai bei Ukrainai apsikeisti teritorijomis.
Kitos interviu temos:
* JAV ir Ukrainos taikos susitarimas suartins šalis ilgesniu laikotarpiu;
* Ministerija siūlys įteisinti galimybę Lietuvai vienašališkai įvesti ekonomines sankcijas Rusijai;
* Regioninės sankcijos bent iš dalies suveikus, uždarius prekybai su Rusija sausumos kelius;
* Su Lenkija – geras darbinis ryšys;
* Derybos su Kinija dėl diplomatinio atstovavimo atkūrimo – lėtos;
* Žada neatsisakyti politinių paskyrimų į ambasadorius, kitiems metams keisti jų skyrimo tvarką;
– Ministre, jau daugiau negu 100 dienų praėjo nuo tada, kai pradėjote eiti šias pareigas. Karjerą apskritai pradėjot slaptoje tarnyboje, paskui dirbote įvairių prezidentų patarėju nacionalinio saugumo klausimais, bet tai irgi nebuvo tokios visiškai viešos pareigos. Kaip jaučiatės šiandien, kai esate vienas labiausiai cituojamų ministrų, o jūsų darbo dalis yra kilnoti „storius“ į feisbuką?
– Na, nesu vienas ir esu su stipria ir didele komanda. Dėl to viskas yra daug paprasčiau. (...) Taip, viešumo dalis yra atitinkama, bet turbūt kiekviename darbe prieš tai būdavau paruošiamas arba ruošiausi. Tai ir šitai pozicijai tikrai labai smarkiai įdirbį leido padaryti darbas Prezidentūroje, prezidento Gitano Nausėdos komandoje, kur ir viešos dalies buvo, šneka buvo apie užsienio politikos ir saugumo politikos darbotvarkę, daug klausimų buvo artimų.
Žinoma, kad dabar susidūriau su daug platesne darbotvarke, kuri yra tikrai intensyvi, tačiau, pasikartosiu, tikrai remiuosi ilgamete diplomatinės tarnybos patirtimi, įdirbiu, komandos parama. Taip, kad tas įsivažiavimas pakankamai sklandžiai įvyko.
– O šiaip, esat kada nors vertinęs, kurioje pozicijoje jaučiatės komfortiškiau, viešoje ar ne viešoje?
– Čia turbūt iš ateities taško galėsiu dar labiau įvertinti. Viešumas ir galvojimas apie tokio kasdienio rezultato rodymą ir judėjimas į priekį yra šiek tiek kitoks, negu kad, sakykime, uždaresnio planavimo dalykai, kur ne apie viską gali iš karto papasakoti. Bet tokios profesinio augimo prasme naujesnės pozicijos daugiau stimulo duoda ir daugiau rezultato pasiekia. Taip kad dar aš jums atsakysiu į šitą klausimą ateityje.
– O jūs pats administruojate savo feisbuko paskyrą, ar patarėjai?
– Padeda patarėjai. Kai kuriuos įrašus pats darau, turbūt daugumą įrašų pats darau, bet taip, žinoma, kad komanda padeda. Na, tikrai vienas visko nepadaryčiau, neįsivaizduoju, kas tai gali padaryti.
– Pakalbėkime, aišku, ir apie reikalus. Ukraina turbūt bene labiausiai rūpi kalbant tiek apie užsienio reikalus, tiek apie saugumo politiką, nors patikimos informacijos, kaip iš tikrųjų vyksta taikos derybos ir kokie gali būti galutiniai rezultatai, dar nėra. Turime tik iš įvairiausių šaltinių skelbiamą informaciją, bet praėjusią savaitę įvyko ir konkretus įvykis – Ukraina ir JAV pagaliau pasirašė susitarimą dėl mineralų. Ar šis susitarimas priartino Ukrainą prie taikos?
– Aš manau, kad šis susitarimas suartino JAV ir Ukrainą ilgesniu laikotarpiu. Vis tiek, kalbant apie pokalbius dėl paliaubų ir apie galimas derybas, kai kas nori dabartinį procesą matyti kaip derybų procesą dėl taikos, bet aš jo taip nematyčiau. Atsakymas iš mūsų pusės visada buvo, kad žiūrėkime ilgesnėje distancijoje, nes labai tie skirtingi paveikslai gali kiekvieną dieną atrodyti.
– O kaip jūs vadinate, atsiprašau, tą procesą, jeigu nevadinate to taikos derybų procesu?
– Pokalbiais dėl paliaubų. Nes tai, su kuo Ukraina sutiko kovo pradžioje, su besąlyginėm paliaubom, ir buvo susiję su noru turėti saugesnę aplinką, nevykstant kovos veiksmam, kai gali susėsti visos suinteresuotos pusės, taip pat ir Europa, prie stalo ir kalbėtis, kokia ta ilgalaikė taika bus ir kas kokias dalis garantuos. Tai šių sąlygų užsitikrinimas buvo svarbus.
Kai kas manė, kad tai jau bus ir suderėtas tas paskutinis galimas dizainas būsimos taikos, bet akivaizdu, kad nei vieno, nei kito neturime. Tai šiame kontekste Ukrainos ir JAV susitarimas dėl būsimų investicijų į gavybos projektus ir bendrą veiklą suartina valstybes ilgesniu laikotarpiu. Tai yra naudinga abiem pusėm.
Iš savo pusės, kiek mes stebėjom, kiek tos informacijos mus pasiekė, mums buvo svarbūs tie strateginiai, ilgalaikiai dalykai, įsipareigojimai. Na ir žinoma, kad neturėtų prieštarauti, kaip mes sakėm nuo pradžių, šis susitarimas būsimai Ukrainos narystei Europos Sąjungoje. Dėl to čia ir Europos teisės klausimas irgi buvo svarbus. Tad galime pasidžiaugti, kad tas rezultatas nėra prastas ir jį reikia išnaudoti. Ir, vėlgi, reikalingiausia sąlyga jam išnaudoti yra taika. Kol nėra taikos, tol ir susitarimo įgyvendinimas nevyks pilna apimtimi.
– O, jūsų nuomone, tas JAV tarpininkavimas dėl taikos Ukrainoje, jis atnešė daugiau žalos ar naudos?
– Tai buvo absoliučiai unikalus momentas, istoriškai pasikeitus (JAV – BNS) administracijai, turint didelį naujumą, turint globalų lūkestį, visų lūkestį, Lietuvos lūkestį taip pat, pasitelkti diplomatines pastangas procesui pralaužti. Jis buvo unikalus ir tą momentą prezidentas (Donaldas – BNS) Trumpas ir žadėjo išnaudoti, ir siekė išnaudoti.
Matome, kad pastangos tikrai buvo dėtos didelės, tiek susitikimų intensyvumo prasme, tiek jeigu matuotume pagal tai, kiek tikrai aukšto lygmens administracijos pareigūnų buvo įsitraukusių į derybas. Tai ir valstybės sekretorius, ir patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, ir bent du specialūs įgaliotiniai deryboms, ir pats prezidentas Trumpas, turbūt nėra dienos, kad apie tai nekalbėtų.
– Bet ar žalingas, ar naudingas tas procesas? Nes prisimename ir galiausiai neįvykusį susitikimą su Volodymyru Zelenskiu Baltuosiuose rūmuose, ir turbūt pažeistą transatlantinę vienybę tiek šiais, tiek kitais klausimais.
– Na, prisimename kad ir tą penktadienį iš karto po susitikimo, ir visas nuotaikas, kurias turime šiandien. Jeigu tuos kalniukus išlygintume į tiesę ir klaustume, kur ji veda, tai veda į atsakymą, kad jeigu dalis žmonių tikrai turėjo tokį lūkestį, kad galima visiškai taikiomis, paprastomis, įtikinamomis, žmogiškomis priemonėmis pasiekti taiką, tai tas yra neįmanoma. Tokį atsakymą turime.
Ar tai yra gera, ar bloga žinia? Mes tai ir prieš tai žinojome turbūt, tai tas tik pasitvirtino, bet gera pusė yra tai, kad dabar galime grįžti prie jau išbandytų instrumentų. Tai yra tos kietosios spaudimo priemonės, kurių Lietuva neleis nei pamiršti, nei leis kurią nors vieną ignoruoti ir visada pasisakysime už tai, kad jas reikia visas iki galo išnaudoti. Tai apima ir tai, ką dabar darome, ir tai, ką galime padaryti dar daugiau. Čia mes dar tikrai nesame pasiekę ribų ir aš čia visiškai pritariu generolui Keithui Kellogui, kuris sako, kad mes esame dešimtbalėje sistemoje ties šešiais. Labai turbūt tikslus apibūdinimas visos sankcijų politikos.
– Pakalbėsime, ministre, apie sankcijas, bet aš dar norėčiau užbaigti šitą klausimą dėl taikos. Tai kiek, jūsų galva, šiandien yra didelė tos neteisingos, mūsų nuomone, taikos rizika?
– Vėlgi, pastangos buvo įdėtos didelės, jos vis dar yra dedamos, mes to negalime nubraukti tol, kol nenubrauks tie, kurie deda tas didžiąsias diplomatines pastangas. Čia aš turiu paminėti tikrai ir Europos didžiųjų valstybių įsitraukimą, ir Prancūzijos prezidento, ir Jungtinės Karalystės premjero, ir kitų valstybių. Tikrai ta pastanga yra. Dabar nereikia sustoti ir tiesiog visiems pakelti rankas – tai reikia tęsti kitomis formomis, neužmirštant diplomatijos, nes jos vis tiek prireiks. Visos taikos pasaulyje buvo pasiektos diplomatinėmis pastangomis, bet reikia neužmiršti ir kietesnių priemonių.
Ar mes turėsime blogą taiką? Bloga taika reikštų trumpalaikę taiką, kuria niekas netiki, nei Ukrainos pusė, nei JAV, nei Rusija. Tai aš tokią tikimybę vertinčiau kaip mažą. (...) Mes neturime kol kas to blogo scenarijaus ant stalo, tai yra tokios netikros taikos, imitavimo taikos, kuri tikrai būtų žalinga, nes atneštų dar didesnius sugriovimus, dar didesnį karą.
(...) Tol, kol JAV yra įsitraukusios įvairiomis priemonėmis, tol mes esame visi drauge su Ukraina. (...) Tiek, kiek yra Europos dedamoji, tiek, kiek yra Lietuvos dedamoji, mes tęsime ir čia niekas nesikeis.
– Ar jūs matot scenarijų, kur Europos Sąjungos sankcijos Rusijai galiotų ir po karo?
– Sankcijas Rusijai Europos Sąjunga įvedė 2014 metais, tada karui prasidėjus, ir dalis jų buvo susijusių su neteisėta Krymo aneksija, po to su pasikartojusia agresija, dėl žmogaus teisių pažeidimų ir dėl korupcijos, po to dar dėl hibridinių įvairių atakų prieš Europos Sąjungos valstybes. Tai kai visa tai pasibaigs, kai Rusija grąžins neteisėtai okupuotas teritorijas, galbūt galėsime apie tai kalbėti (sankcijų atšaukimą – BNS). (...) Žinoma, kad ir jūsų klausime yra užkoduotas...
– Jame užkoduotas scenarijus, kad taika nebus tokia, kokios jūs tikitės.
– Labiau greitesnis scenarijus yra tai, kad ne visos Europos Sąjungos valstybės nori pratęsti (sankcijas – BNS). Tai yra viena Europos Sąjungos valstybė, kuri nenori pratęsti sankcijų.
Kaip žinia, sankcijos yra pratęsiamos kas šešis arba kas 12 mėnesių, priklausomai nuo reglamento, pagal kurį yra įvestos. Iki šių metų sausio tai nebuvo problema, dabar matome, kad yra problema viena iš valstybių, tai yra konkrečiai Vengrija, besiimanti įvairių destruktyvių priemonių. Tai vienas iš pratęsimų numatomas artimiausiu metu ir vasarą bus matyti.
Dėl to Lietuva pasisako už įvairius kitus (...) mūsų veiksmų eigos variantus, ką mes darysime tokiu atveju ir ką darysime kitokiu atveju. Mes manome, kad pametus įrankį, kai jis iškris iš rankų tas sankcijų įrankis, jį vėl paimti į rankas bus labai sudėtinga ir be to įrankio mes tikrai galėsime tiktai pirštais rodyti, ką mes norime pasakyti.
– Kiek Europos Sąjungos šalių šiandien yra pasirengusios įvesti nacionalines sankcijas Rusijai, kurios atitiktų ekonomines sankcijas, paskelbtas Europos Sąjungos?
– Regione yra ne viena valstybė, su kuria konsultuojamės. Estija jau tokį formatą turi. Mes turime tokį pusinį, pusiau luptą variantą su metinėmis ribojamosiomis priemonėmis, kurias Seimas įveda ir dabar galioja. Mes jas galėtume išplėsti. Žinau, kad tas darbas intensyviai Lenkijoje yra vykdomas.
Šiaip ekonomines sankcijas, bet dėl kitų pagrindų, yra nusimačiusios ir kai kurios kitos valstybės, pavyzdžiui, turi įrankius įšaldyti turtą dėl kovos su terorizmu tikslais ir panašiai. Nėra daug valstybių ir tikrai mes negalime sakyti, kad dauguma (turi įrankius – BNS), tačiau šiuo atveju, kas yra labai svarbu, kad turėtume bent jau sausumos tokį sanitarinį kordoną su sankcijomis, kuris neleistų žeme judėti tam tikroms prekių grupėms į Rusiją, nuo kurių mūsų vertinimu ir mūsų duomenimis priklauso, A, Rusijos karinės mašinos palaikymas, B, esminės pajamos į Rusijos biudžetą, kurios leidžia augintis, sakykime, dislokuojamas pajėgas prie mūsų sienos. Tai čia susiję indai ir dėl to mes koordinuojamės.
Dėl to visos pastabos, kad nacionalinės sankcijos turėtų būti regione vertinamos, jos yra teisingos, jos turėtų būti regioninės, nes suprantame, kad Lietuva niekada nebuvo didysis tranzito į Rusiją srautas.
– Be abejo, bet ir laivais gali judėti prekės, ir oru. Tai tada turbūt regioninės sankcijos irgi nekeis nieko, nes kol yra bent viena valstybė Europos Sąjungoje, kuri prekiautų su Rusija, tai...
– Uostų klausimas, taip, jis irgi iškiltų, kokiuose uostuose yra kraunamos prekės, kaip jos po to atkeliauja, ir tai būtų tik Rusijos uostai. Tai bet kokiu atveju didintų (prekybos – BNS) kaštus. Reikėtų vertinti daug įvairių dalykų. Aš nenorėčiau dabar spekuliuoti įvairiais scenarijais, tačiau mes, neturėdami net įrankio, negalime tos temos rimtai atidaryti ir būti solidūs šioje diskusijoje, kai patys to neturime. Tai kalbėdami apie kitus veiksmų eigos variantus, turime nusimatyti, kad ir jas turime.
Yra ir dar kiti variantai, yra ir galimybė 26 narėms be vienos (Vengrijos – BNS) judėti į priekį (pratęsiant sankcijas – BNS), tačiau mes visi puikiai suprantame, kad sankcijų politika buvo tokia efektyvi (...) dėl JAV lyderystės, derinant pozicijas G7, pastumiant šiek tiek ir Europos Sąjungą. (...) Jeigu neturėtume JAV lyderystės, daug kas čia pasikeistų, taip pat ir sankcijų politikoje.
– Bet suprantu, valios 26 šalims pratęsti europines sankcijas nėra, ar ne? Labiau tikėtinas scenarijus yra kelioms, keliolikai valstybių susitarti dėl nacionalinių sankcijų?
– Tas variantas tikrai yra, išskyrus vieną valstybę. Vėlgi, žiūrime teisiškai pagrįstu kelių, kaip tą galima būtų padaryti. Visi variantai yra ant stalo, nė vieno nepatraukėme. Su Europos Komisija dirbame, kad mes turėtume juos kredibilius ir kad, žinoma, čia iš anksto neužbėgtume visiems tiems, kurie užsiima tiktai destrukcija ir sabotavimu.
Nes taip, esame tokioje situacijoje ir patys viduje Europos Sąjungoje, kai ir šis klausimas gali iškelti pamatinį klausimą: ar mes esame visi vienoj komandoj, ar mes esam visi vienoj valty? Ar mes čia iš tikrųjų Europos Sąjungoj būdami tokiose skirtingose pozicijose galime turėti pretenziją į geopolitiškumą Europos Sąjungos? Nes jeigu Europos Sąjunga šiandieninėje saugumo situacijoje, o šiandieninė situacija tęsis ilgai, negali turėti geopolitiškumo, ar ji iš viso beturi prasmę? Tai yra pamatiniai dalykai ir nuo tų atsakymų nepavyks pabėgti.
Neužtenka čia kažkam tai žaisti, nežinau, blogo veikėjo, užsidėti vieną kepurę ar kitą kepurę, bet reikės nueiti ir iki kitų pamatinių klausimų, kurie bet kokiu atveju turi veidrodinį atspindį ir NATO. Nes jeigu Europos Sąjungoje kažkas elgiasi prieš mūsų nacionalinius interesus, prieš europinius interesus, kaip tuo galima pasitikėti kalbant apie NATO? Ir aš čia kalbu apie mūsų europines valstybes, ne apie ką nors kitą.
– Ministre, gal ir techninis klausimas, bet gal visgi ir politinis. Tai kodėl tame Nacionalinių ribojamųjų priemonių įstatyme visgi neatsirado galimybė įvesti ekonomines sankcijas?
– Tas klausimas tikrai nėra uždarytas. Girdžiu komentarą ir nuomonę Seimo narių, kad norėtų diskusijos, nes tai yra nauja. Ir mes tą tikrai turėsime galimybę padaryti. Artimiausiu metu Užsienio reikalų ministerija pateiks pataisas, jos dabar yra derinamos tarp ministerijų, tarp suinteresuotų institucijų, ir Vyriausybėje, ir mes tikrai galėsime padiskutuoti. Aš esu įsitikinęs, kad mums jos (nacionalinės ekonominės sankcijos – BNS) kaip įrankis yra reikalingas, kaip procedūra yra reikalinga, nes tai mums padeda paskatinti ir produktyvumą Europos Komisijoje.
– Aš grįšiu: tai tos nacionalinės ekonominės sankcijos neatsirado įstatyme, nors buvo svarstymų registruoti jas pasiūlymo forma priėmimo procedūroje, būtent dėl to, kad iš dalies Seimo narių sulaukėte raginimų detaliau apie tai padiskutuoti?
– Na, mes laike buvome suspausti ir dabar aš turėčiau grįžti į tas savaites, nes vis tiek reikėjo priimti įstatymą, kad jis įsigaliotų gegužės pradžioje. Jeigu būtume turėję dar ilgesnę diskusiją, kurios Seimo nariai norėjo, (...) mes būtume pametę savo ribojamąsias priemones, nes būtų baigęs galioti anas įstatymas, kuris priimtas pernai vieneriems metams.
Mes dabar turime priimtą įstatymą dar metams ir mes turime visas galimybes jį papildyti ir pasitaisyti naujomis priemonėmis. Nes galbūt reikės ne tik šitos, galbūt reikės ir kitų. Ir mes čia lygiai taip pat žiūrime, ką yra įsivedusios kitos regiono valstybės kaip ribojamąsias priemones.
– Kokias?
– Na, pavyzdžiui, dėl sporto renginių organizavimo, dėl tam tikrų asmenų atvykimo, įvairių dalykų. Čia aš kalbu apie Latviją, Estiją. (Kitos šalys taip pat turi priemonių – BNS), susijusių ir su ekonominio pobūdžio ribojimais, pavyzdžiui, turto įšaldymu.
Pagal savo individualias sankcijas, mes uždraudžiame atvykti asmeniui į valstybę, bet mes neįšaldome jo turto Lietuvoje. Kitos gi valstybės, visos mūsų kaimynės – lenkai, latviai, estai – turi galimybę įšaldyti ir turtą. Galbūt mes ir tai turėtume įsivesti. Tada vėl klausimas – ar šitame ribojamųjų priemonių įstatyme, kuris kas metus yra pratęsiamas, ar kitame įstatyme? Tikrai turime turėti tą diskusiją, nes ambicija ir politinis tikslas yra turėti efektyvią sankcijų sistemą, kur mes turime daug įvairiausių būdų pasiekti rezultatą.
– Pakeiskime temą, ministre, ir dešimtmečiu kokiu atgal sugrįžkime. Geri Lietuvos santykiai su Lenkija buvo atkurti iš esmės „Įstatymo ir teisingumo“ valdymo metais, 2016–2017 metais. Man atrodo, kad mes taip ir nesugebėjome užmegzti gero ryšio su Donaldo Tusko Vyriausybe, o Andrzejaus Dudos, su kuriuo ypač gerai sutaria prezidentas Gitanas Nausėda, kadencija eina į pabaigą. Nežinome, kas bus jo pamaina. Ką toliau darysime?
– Dirbsime toliau visais lygmenimis, kas yra ir numatyta, ir ką tęsiame: tiek tarpinstituciniu lygmeniu, tarp ministerijų, tiek tarp vyriausybių, tiek tikėsimės, kad ir prezidentas tęs savo sėkmingą bendradarbiavimą su Lenkijos prezidentu, kurį turėsime po rinkimų. Taip, kad čia mūsų kryptis yra aiški, o jeigu reikia, ir šimtmečių patikrinta. Taip, turėjome kalniukų, turėjome vieną kitą duobę, bet žinome, ką reikia daryti, ir ypač šituo metu. Tai čia tikrai objektas nėra pamestas.
Suprantame, kad Lenkijos tikrai didelis dėmesys dabar yra sėkmingam pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai, ką jie puikiai daro ir mes jų pastangas remiame. Tačiau su jų užsienio reikalų ministru matausi bene kiekvieną savaitę, matysiuosi poryt Varšuvoje, neformalioje Užsienio reikalų taryboje. Taip kad tie visi darbai yra tęsiami ir, tikiuosi, kad dar labiau viską suintensyvinsime antrame šių metų pusmetyje.
– Koks jūsų ryšys su Radoslawu Sikorskiu? Ar spėjate jūs apskritai dvišaliais klausimais pasikalbėti per visus tuos formatus tarpvalstybinius?
– Taip, turėjome kelis dvišalius susitikimus. Mano pati pirmoji Užsienio reikalų taryba, kuri vyko kelios dienos paskyrus į pareigas, jos metu taip pat turėjau ilgą susitikimą su Lenkijos užsienio reikalų ministru. Na, tiek, kiek jis gali įvykti didelio renginio paraštėse, žinoma. Taip pat buvome susitikę Gdanske, irgi turėjome dvišalį susitikimą. Geras darbinis ryšys ir tie klausimai, kurie susiję su mūsų atsparumo didinimu, su bendrai mūsų užsienio politikos laikysena, tiek Europos Sąjungoj, NATO, tiek palaikant Ukrainą, tiek sulaikant Rusiją, tai esame tame pačiame puslapyje.
Pats veikimas regioninis, intensyvesnis yra galbūt kitose plotmėse, tačiau ir praeitą savaitę vyko Šiaurės-Baltijos šalių užsienio reikalų ir Veimaro šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas ir čia matome, kiek daug yra erdvės veikti. (...)
– Kokiame etape dabar esate dialoge su Kinija dėl dvišalių santykių atkūrimo ir diplomatinio atstovavimo grąžinimo?
– Pats procesas yra pakankamai lėtas. Žinoma, kad paimti, uždrausti, nutraukti, ištrinti mus iš įvairiausių duombazių, sudaryti sąlygas mūsų diplomatinei tarnybai evakuotis Kinijoje daug laiko neužtruko. Dabar tą bent jau tą minimumą sukurti užtrunka.
Laukiame pozityvių signalų iš Kinijos pusės tam, kad mes turėtume tą minimumą, apie kurį ne kartą šnekėjome, tai, ką turi visos Europos Sąjungos valstybės, tai yra veikiančias diplomatines atstovybes, atitinkamai veikiančias pagal įstatymus ir pagal tarptautines konvencijas, ir galinčias vykdyti minimalias funkcijas.
Tai tokia yra siekiamybė. Kantrybės ir ana pusė turi, kantrybės turi ir Lietuva, kaip tūkstantmetė valstybė.
– Kaip mes su jais kalbamės dabar? Ar tiesa, kad tie pokalbiai vyksta per Kinijos atstovybę Europos Sąjungoje, kad Briuselyje yra tas kontaktas?
– Aš galiu jums vieną taisyklę patikinti, pasidalinti, nes jau ne kartą tuo įsitikinau ir čia per trumpą laiką būdamas šitoj pozicijoj. Kiekvieną kartą, kai mes per viešąją erdvę pasikalbam, kai kažkokios nuotraukos atsiranda viešoj erdvėj, visas procesas dauginasi iš penkių kaip minimum laike, nes jis prailgėja ir apsunkėja. Tai dėl to aš jau tikrai prie to neprisidėsiu ir visiem, kurie tai daro, irgi tą sakau: tai nepadeda, jeigu mes norime ko nors pasiekti.
Jeigu mus tenkina dabartinė situacija, kai realiai neturime jokio pajudėjimo, bet visi turim apie ką šnekėti, tai tada tęskime tą praktiką ir darykime.
– Bet derybinės pozicijos vis tiek turbūt egzistuoja, kaip ir raudonosios linijos, kurių turbūt nebaisu pasakyti viešai. Pavyzdžiui, ar Lietuva yra pareiškusi Kinijai, kad nesutiktų su reikalavimu pakeisti Taivaniečių atstovybės pavadinimą?
– Aš jums galiu pasakyti, kad mes toli gražu iki tenai. Tai yra kalbama apie visiškai bazinį minimumą, kurį turi turėti valstybės, turėdamos santykius.
– Bet kokia yra kinų sąlyga tai padaryti?
– Jeigu mes to negalim padaryti tiesiog kaip bazinio minimumo, dėl kurio niekas... Na, yra tam tikri pamatiniai dalykai, dėl kurių nereikia dar papildomai kažko tai padaryti ar griebtis. Mes nekuriame diplomatinių santykių. Mes turime diplomatinius santykius, mes turime sutartis, kurios tai numato, ir numato, kaip mes sau atstovaujame šalyse. Jau politinio pobūdžio klausimai, dedami jau į tuos rėmus – jeigu mes tų rėmų neturim, neturim net kur tų klausimų įdėti.
Tai dėl to čia nėra niekas dar papildomai ir formuluojama, ką dar Lietuva galėtų padaryti. Nes jeigu mes nesame toje situacijoje, kur galime turėti bazinius, minimalius diplomatinio atstovavimo taškus, tai nėra daugiau apie ką ir kalbėt. Arba, sakykime taip, labai sudėtinga apie ką nors daugiau kalbėt.
– Tai norit pasakyt, kad per šias 100 plius darbo Vyriausybėje dienų iš Kinijos raginimo tą pavadinimą pakeisti nesulaukėte?
– Aš noriu pasakyti, kad dar nepavyko turėti savo Lietuvos Respublikos ambasados Pekine su lentele ir vėliava. (...)
– Kadencijos pradžioje, kalbėdamas su mumis, žadėjote tobulinti diplomatų vidinės atrankos procesą, dėti pastangas ją dar labiau depolitizuoti. Ar kažką nuveikėte šioje šioje srityje? Nes bent mes nematėme jokių teisėkūrinių pokyčių.
– Taip, dauguma dalykų yra sutvarkyti įsakymais institucijos viduje. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad visas ar beveik visas ambasadorių pareigybes pavyko suderinti ir apie tai informuoti priimančias valstybes. Ne visus atsakymus turime, dėl to ne visos pavardės dar yra ir žinomos. Tai rodo, kad jau tam tikri įrankiai yra, kuriais mes galime naudoti ir jie veikia.
Kiti dalykai jau yra labiau susiję su tam tikra vidine kultūra ir teisingumo jausmu. Tie pokyčiai yra daromi. Atrankos procedūrų metu į įvairias pozicijas institucijos viduje matome, kad tam tikros inercijos arba tokios, na, ne visai atviros sistemos tikrai būta. Tą aš galiu paliudyti. Dėl to norisi visiems suprantamos, aiškios pirmiausia institucijos viduje tvarkos.
– Pakeitėte kažką šituo klausimu formaliai?
– Formaliai kelios tvarkos galbūt buvo pakeistos, tačiau tai, kas visiems daugiausia dėmesio pritraukė išorėje, tai yra dėl ambasadorių skyrimo tvarkos, tai jau turėjome diskusiją ir toliau ją tęsiu su kitomis dalyvaujančiomis institucijomis – tai yra su prezidentu, su Vyriausybe, ministru pirmininku, su Seimu, ką mes turėtume pasikoreguoti, žiūrėdami jau į 2026 metų rotaciją. Dabar su 2025 metais esame šiek tiek užvėlavę, taip pat ir dėl Vyriausybės pasikeitimo, ir dėl kitų priežasčių. Bet žiūrint į 2026 metus, kaip mes norėsime tą procesą dėliotis, matau, kad tikrai rasime sutarimą.
Tikrai bus pozicijų, kur mes darysime suprantamas, visiems aiškias atrankas, o ne vien tik surašymą norinčiųjų. Taip pat bus pozicijų, kur bus politinis sutarimas ir tikrai nemanau, kad liks pozicijų, dėl kurių mes darysime tokius viešus, niekam nereikalingus ir kontrproduktyvius apsikalbėjimus, kad čia vienas kandidatas tinka ar netinka.
– Kalbant apie teisingumo jausmą, kurį pats paminėjote, ar Dariaus Jauniškio skyrimas ambasadoriumi NATO nesiunčia neigiamos žinutės karjeros diplomatams, kurie šių pareigų siekia visą gyvenimą?
– Aš ir pats esu atviras ir aiškiai formuluojantis žinią, kad mes turėsime pozicijų, dėl kurių bus politinis sutarimas. Ir dabar jau turime (...) keturis ambasadorius, kurie yra (...) ne iš karjeros diplomatų rato, kurie buvo paskirti kaip kandidatai, turintys patirtį kitur įgytą, kuri yra labai tinkama toje pareigybėje. Tikrai ta praktika yra pasiteisinusi. Tai ji yra ir aš galiu patikinti, kad ji bus. Aš neturiu tų kandidatų kol kas pavardžių, bet ji bus, nes taip ir reikia daryti.
(...) Tai nebus vyraujanti praktika, tačiau mes turim pasilikti kaip galimybę. Juo labiau, kad laikotarpis yra ypatingas, kai reikia ir kitokių patirčių turinčių žmonių, ir ne tiktai diplomatų karjeros diplomatų rate. Jų gali būti ir kitose institucijose, kaip kad mes ir turėjome – kariuomenėje, žvalgyboje, moksle, kultūroje, religijotyroje. Taip, kad tikrai neužsidarykime, jeigu norime, kad Lietuva būtų atstovaujama plačiai, kūrybingai, inovatyviai ir ir profesionaliai, tuo pačiu ir su karjeros diplomatų parama. Išnaudokime tas galimybes.
– Ministre, interviu prieš paskyrimą ministru, kurį davėte mums, sakėte, kad turėsite savo nuomonę ir kitais klausimais, kaip Vyriausybės – kolegialaus sprendimų priėmimo organo – dalis. Vis dėlto iki šiol negirdėjome jūsų pasisakant temomis, kurios nebūtų susijusios su užsienio politika ar saugumu. Ar tai reiškia, kad su viskuo sutinkate? Ką jūs manote, pavyzdžiui, apie mokesčių pertvarkos projektą?
– Aš manau, kad saugumo klausimų, tiek su nacionaliniu saugumu susijusių, tiek kalbant apie tarptautinį saugumą NATO kontekste, jų yra tiek daug, kad jau kitiems klausimams to laiko nebelieka.
Tais atvejais, kai vyksta pasitarimai Vyriausybėje ir posėdžiai, kai yra priimami sprendimai, tai įvairių tų situacijų būna. Bet taip, stengiuosi daugiau ir koncentruotis į tai, kas yra prieš mane, nes siekis turėti tas tvirtas pozicijas (užsienio politikoje – BNS) iš tikrųjų atima labai daug laiko.
Aš jų (kitų temų – BNS) tikrai nevengiu, bet dar tikrai nebuvo tų situacijų, kur reikėtų atskirąją nuomonę kažkur pareikšti. Šiaip aš tikrai galiu pasidžiaugti Vyriausybės darbo organizavimu. Tiek, kiek ministras pirmininkas organizuoja darbą, mums pavyksta dėl daugelio dalykų sutarti, pavyksta išlaikyti vieningą komunikaciją ir tai yra labai gerai. Tai yra didesnės komandinės veiklos rezultatas ir aš tuo labai džiaugiuosi.
– Ačiū už jūsų laiką.
Autorius Saulius Jakučionis
Šį pranešimą iliustruojančią BNS Foto komandos parengtą fotogaleriją galite atsidaryti paspaudę nuorodą: https://bns.lt/nuotraukos/68199085e29765fc1e1aac7f
[email protected], +370 5 205 85 10, Lietuvos naujienų skyrius