Vilnius, rugpjūčio 24 d. (BNS). Kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras sako, kad siekiant išlaikyti esamus pajėgumų vystymo tempus, kitų metų biudžetui reikia skirti tokį patį, o gal net ir didesnį finansavimą.

Lietuva šių metų biudžete gynybai yra suplanavusi skirti 5,38 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Politikai konkrečių skaičių neįvardija, tačiau tikina, kad gynybos finansavimas kitąmet nebus mažesnis nei 5 proc. BVP.

„Jeigu norim, kad mūsų projektai, kad mūsų gynybos pajėgumų vystymas nesustotų arba nereikėtų ten kažko atsisakyti vien tik dėl to, kad pritrūko vieno ar kito euro, tai turim išlaikyti tą patį (finansavimo lygį – BNS). Ne mažiau kaip tą patį, o gal net ir daugiau“, – interviu BNS teigė generolas.

„Visi suprantam, kad padaryti daugiau su mažiau yra sudėtinga arba gal net neįmanoma“, – pridūrė jis.

Valstybės kontrolė praėjusią savaitę pranešė, jog sparčiai augant krašto apsaugos finansavimui, ginkluotės ir karinės įrangos įsigijimų sistema nespėja atliepti kariuomenės poreikių. Pasak jos, neįvykusių pirkimų dalis gynybos sektoriuje per dvejus metus išaugo net pustrečio karto, o sprendimų priėmimas galėtų būti operatyvesnis.

Kariuomenės vado teigimu, didžiausia problema – biurokratija.

„Biurokratizmas žudo greitį, todėl mes kartais turim geras intencijas, tačiau rezultate nelabai kuo galime pasigirti arba ką integruoti į mūsų gynybą. Jokiu būdu nemėtau į nieką akmenukų, čia reikia suprasti, kad tai yra sisteminis dalykas, kurį reikia keisti. Tam žmonės turbūt ir atlyginimus gauna, kad sugalvotų mechanizmą“, – teigė R. Vaikšnoras.

Kitos interviu temos:

* Dronų grėsmė ir Vilniaus prieigose dislokuota NASAMS sistema;

* Žvalgybos informacija apie galimas Rusijos provokacijas ir Kremliaus kariniai pajėgumai;

* NATO oro policijos misijos transformacija į oro gynybą ir platesni įgaliojimai;

* Pozityvios žinios dėl JAV karių rotacijos Lietuvoje;

* Kapčiamiesčio poligono eiga ir vietinių pasipiktinimo nekeliantys realūs miškų kirtimai;

* Privalomas merginų šaukimas – ne prioritetas.

– Dronų įskridimai į rytines NATO šalis nesiliauja. Lietuvoje toks incidentas pastarąjį kartą fiksuotas prieš tris mėnesius. Turbūt tik laiko klausimas, kada tai vėl pasikartos. Kaip kariuomenė per šį laiką sustiprino oro gynybą?

– Kol vyksta karas šalia mūsų, labai netoli sienos, turbūt sakyti, kad tai nepasikartos ar tai neįvyks – specialiai ar nespecialiai – turbūt niekas negali. Ir tas nesenas įvykis, kai į Latvijos teritoriją buvo įskridęs dronas, tebūnie jis buvo nukreiptas elektroninės kovos priemonių tiek Rusijos, tiek gal Baltarusijos. Tačiau ukrainiečiai turi teisę gintis, netgi puldami ir naikindami tam tikrą svarbią, jautrią infrastruktūrą Rusijos teritorijoje.

Tačiau tie dalykai (dronų įskridimai – BNS) neišvengiami ir mes tą matom jau daugiau nei metus. Mūsų atsakas yra, (...) galbūt mes kažko dabar nesame ypatingai dar pasiekę, nes tik įsigijimo procese esame, tačiau jau yra sustiprinta detekcija, jau turime matymą daug toliau ir ypač žemame aukštyje, kas mums labai svarbu, kad tuos mažus skraidančius arba neaukštai skraidančius objektus aptiktume.

Ir tas latviškas pavyzdys jau parodė, kad tą įskridimą mes jau sekėme, matėme – mūsų oro pajėgos lygiai taip pat, kaip ir Latvijos, matė: ir iš daug daug toliau matė, ir galėjo tam pasiruošti, ir dėl to Baltijos oro policija buvo laiku pakelta iš Šiaulių aviacijos bazės bei sunaikino tą droną saugioje vietoje, kur krentančios nuolaužos nesužeistų kažko arba nesugriautų.

— Ar tai reiškia, kad ir Lietuvoje, jeigu dronas įskris, jis būtų naikinamas ore?

— Taip. (...) Visą laiką yra tam tikri niuansai, kuriuos priima operatyvinis budėtojas ir, galų gale, pats pilotas, matydamas grėsmę, matydamas kokią žalą padaryti, nes mes vis tiek gyvename taikos metu ir kartais galbūt leidimas praskristi yra daug geresnis sprendimas, (...) negu (numušus – BNS) nukritusios nuolaužos užmuštų kažką.

Čia tokie hipotetiniai dalykai, bet mūsų nuostata yra tokia, kad mes turime naikinti, negalime įleisti nieko – nesvarbu, iš kokios pusės skrenda, nesvarbu, rusiški dronai, ukrainietiški ar po ta netikra vėliava. Bet koks įskridęs dronas, kuris nėra autorizuotas, yra mums grėsmė. (...) Jeigu panašus atvejis būtų kaip Latvijoje arba kaip Estijoje, naikintumėm saugiose vietose. Ir mes turime tas saugias vietas, turime tas lanksčias erdves, susitvarkę sistemą su Susisiekimo ministerija, kur mes galime bet kada labai greitai, per kelias sekundes, uždaryti tam tikras erdves.

Suprantate, taikos metas, vasara, labai nemažai skraido įvairių kitų objektų: ir sklandytuvai, ir pasienio yra keletas aerodromų, kur ultralengvieji, privatūs lėktuvėliai skraido. Visi tie dalykai gali sutrukdyti sėkmingam operacijos vykdymui, todėl labai svarbu užtikrinti saugumą, kas yra ore.

Kalbant apie kokybinį pokytį, kaip ir buvo suplanuota ir pažadėta, mes esame jau pakeitę mūsų trumpo nuotolio sistemą RBS-70 į NASAMS ir šiai dienai Vilniaus prieigos yra saugomos daug efektyviau, galingiau, su didesniu nuotoliu.

– Kaip suprantu, tai šviežias sprendimas, nes apie tai nebuvote anksčiau užsiminęs.

– Mes nenorėjome labai pūstis, kaip sakant, pirma reikia padaryti, o paskui šnekėti. Tai tas planas buvo dar pavasarį, kai žinojome, kad mes gauname antrą NASAMS bateriją. Užtruko laiko šiek tiek ją įsisavinti, įvesti į ginkluotę, bet šiandien turime daug efektyvesnę sistemą.

Taip, kritikai gali sakyti, kad NASAMS nėra ta priemonė, kur brangios raketos numušinėja pigų droną, tačiau kol mes neturime kitų priemonių, tai yra pati turbūt lanksčiausia priemonė, panašiai kaip ir Baltijos oro gynybos naikintuvų naudojamos raketos, kurios iš tikrųjų yra brangios, bet jos yra efektyviausia šiandien priemonė, nes tu gali bet kokioje Lietuvos teritorijoje pasivyti tą droną ir jį sunaikinti. Tai NASAMS mums duoda greitį, nuotolį ir tikslumą.

– Kadangi tai jau yra įvykę, gal galite atskleisti nuo kada NASAMS saugo Vilniaus prieigų dangų?

– Gal šitoje vietoje palikime šiek tiek tą skraistę uždengtą. Tai nėra turbūt pats svarbiausias momentas, nuo kada, svarbiausia, kad yra efektyviau saugomos tos prieigos arba tos vietos, iš kur, pagal mūsų metų daugmaž istoriją, galimai galėtų įskristi (...) tie neautorizuoti dronai arba kiti.

— Ar NASAMS padengia ir visą Vilnių, ar tik prieigas?

– Noras yra, kad visa Lietuvos teritorija būtų padengta, tačiau turimos priemonės leidžia tik tam tikras vietas padengti. Aš šiai dienai nenoriu atverti (daugiau informacijos – BNS), nes tai yra svarbus momentas, vertinant per operacinę saugumo prizmę, tai atleiskite jau man, bet galiu tik paminėti, kad geriau matome, geriau detektuojame ir naikinimo galimybės arba neutralizavimo irgi daug geresnės.

– Esate sakęs, kad vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje kariuomenė turėtų gauti dronų perėmėjų prototipus. Ar jie jau pasiekė kariuomenę?

– Aš norėčiau, kad jie jau būtų atvykę, tačiau dar jų nėra ir šiandien negaliu pasakyti, kokie yra planai, nes yra įsigijimų procese. Tikėtina, kad rudenį turėtume juos turėti, bent jau pirmąsias bandomąsias partijas, su kuriomis galėtume pradėti testavimus ir integraciją į mūsų sistemą.

– Lietuvos karinė žvalgyba visai neseniai patvirtino turinti duomenų, jog Rusija svarsto Baltijos regione surengti atakas prieš kritinę infrastruktūrą, pasitelkdama ukrainietiškus dronus. Tuo metu JAV žiniasklaida, remdamasi savo šalies žvalgybininkų informacija, sako, kad tokia ribota ataka gali įvykti dar rudenį. Kas jums apie tai žinoma?

– Žinome turbūt tiek pat, kiek ir visi kiti žino, turbūt tas informacijos nutekinimas į viešąją erdvę ne šiaip sau buvo padarytas, greičiausiai tai yra prevencinės priemonės, parodant Rusijai ypač, kad mes žinome, mes matome ir turėkite tai omenyje, kad nepavyks apkaltinti, jog tai kažkas kitas padarė, o ne jie.

(...) Vėl padidėjęs sabotažo atvejų skaičius vienoje ar kitoje vietoje Europoje, be abejo, neramina ir matome, kad Rusijos specialiosios tarnybos turbūt pasitelkdamos vietinius gyventojus, galbūt papirktus, ar ten per turistus, bando daryti įtaką, bauginti ypač verslus, gynybos pramonę, kuri gamina Ukrainai reikalingus daiktus, kad šalys atsisakytų bet kokios paramos Ukrainai.

Tai tas turbūt vyko, vyksta ir vyks, klausimas, kaip reaguojame ir ką mes darome. Tai atsakas yra ir mūsų strateginių objektų, ypač energetinių objektų, sustiprinimas ir parama Viešojo saugumo tarnybai. Aišku, kiekviena įmonė ir organizacija irgi atsakinga už savo turto apsaugą ir tam tikrų priemonių įdiegimą. Aš turiu omeny mūsų valstybines įmones, ką jos, beje, labai sėkmingai daro: konsultuojasi su kariuomene dėl tam tikrų priemonių. (...)

Tai sakyčiau taip: bauginimo taktika iš Rusijos pusės nepasikeitusi, mums tai nėra nieko naujo, tos grėsmės buvo žinomos dar prieš porą mėnesių, kad kažkas yra planuojama, tai tik informacija kartais patikslinama, kažkokių daugiau detalių atsiranda, nes žvalgybinis procesas niekada nesustoja, mes naudojamės dažniausiai ta pačia duomenų baze, kuo ir visos kitos NATO šalys naudojasi.

– Tai ar Lietuvos žvalgyba turi informacijos, kad rudenį gali būti surengta kažkokia sabotažo akcija, kinetinė provokacija?

– Aš negaliu spekuliuoti, nes žvalgybos prerogatyva – žvalgyti, teikti pažymas, mūsų vadovų reikalas – kiek išviešinti, kiek neišviešinti. Tai mes ruošiamės bet kada, kiekvienai dienai. (...) O tokių duomenų, kad kažkas įvyks ar neįvyks, šiandien turbūt nėra tvirtų, bet gal rytoj gali būti. Tai, sakyčiau, čia yra proceso dalis, o viskas labai priklauso nuo mūsų šalies visų įstaigų ir organizacijų pasiruošimo užkardyti tas grėsmes. Kažko labai daug pakomentuoti negaliu dėl to, kad nenoriu spekuliuoti, o pažymos dažniausiai su grifais. (...) Kai žinosime kažką daugiau, bus iškomunikuota.

– Kokia šiuo metu yra Rusijos kariuomenės būklė, lyginant su situacija prieš karo Ukrainoje pradžią?

– Tas paradoksas stebimas turbūt pastaruosius metus, kad jų ta karo pramonė taip sustyguota, kad jie sugeba pagaminti daugiau kariaudami, negu pagamindavo iki karo. Aišku, apie efektyvumą šnekėti turbūt sudėtinga, čia galėtų galbūt ukrainiečiai daugiau pasakyti, kiek jiems pavyksta perimti, numušti, kiek ten taikinius pasiekia, bet tiek šarvuotos technikos gamyba, tiek tų pačių raketų, visokių dronų, amunicijos gamyba yra vykdoma pakankamai didelėmis apimtimis, dėl to ir sunku su visa mūsų Vakarų parama Ukrainai privesti juos iki taikos susitarimo arba ugnies nutraukimo. Ir rusai tą žino, (...) kad jie turi dar pranašumą prieš tą, ką mes teikiame Ukrainai, kad ji galėtų atsilaikyti.

Su mobilizacija pas juos yra prasidėjęs trūkumas žmonių, nesvarbu, kad jie daug šaudmenų, ginklų ir raketų gali prisigaminti, nors taip, jos daro didelį poveikį, ypač psichologinį. (...) Rusija yra tris kartus didesnė pagal žmonių skaičių negu Ukraina, todėl jie sugeba dar kol kas sumobilizuoti savanorių tam tikrą skaičių, bet matome, kad žmonių jau jiems pradeda trūkti – tiek, kiek žūsta arba yra neutralizuojama per mėnesį, jau jiems sunkiai sekasi atstatyti. Dėl to pasigirsta kalbos, kad šių metų pabaigoje ar jau kitais metais gali būti mobilizacija paskelbta, kad užpildytų trūkstamas vietas daliniuose.

Mano vertinimu, jau jie pradėję ir kai kur yra įpusėję naujų dalinių statybas, ypač prie sienos su Suomija. Jie ten kol kas tušti yra, tai turbūt yra tikslas užpildyti. Tame pačiame Kaliningrade pėstininkų yra turbūt dešimt kartų sumažėję, vien tik šauktiniai šiai dienai, nes visa didžioji masė siunčiama tiesiai į frontą. Tai šitie resursai pas juos jau matomai mažėja, todėl jie turi priimti kažkokius kitus sprendimus, kaip užpildyti ir išlaikyti tas įgulas savo, (...) bet jie turi tas priemones, ar tai poveikio priemones, ar pinigines, ar prievartines priemones.

– Pakalbėkime apie Lietuvą. Jūsų kadencija dar net įpusėti nespėjo, o jau dirbate su ketvirta Vyriausybe. Nauji ministrai ateina su savo matymu, kokie turėtų būti pajėgumų vystymo prioritetai. Štai ir Valstybės kontrolė konstatavo, kad ginkluotės įsigijimų sistema nespėja atliepti kariuomenės poreikių ir viena iš to priežasčių įvardijo prioritetų kaitą. O ar jums pačiam aiški politinė karinių pajėgumų vystymo kryptis?

– Matot, čia galbūt galima pastebėti, kad kažkas nevyksta arba vyksta ne taip, aš nematau to. Kiekvieną kartą nauja Vyriausybė turi paruošusi savo programą ir išsikelia prioritetus, bet bendrai prioritetai, kas liečia gynybą, nesikeičia. Vis tiek mes investuojame į vokiečių brigados priėmimą, į mūsų divizijos vystymą, oro gynyba pasistūmė (į viršų prioritetų eilėje – BNS), bet čia jau ir buvusios Vyriausybės buvo prioritetas, (...) taip pat, visuotinė gynyba per visuotinį šaukimą. Sakyčiau, gal jie tiktai persidėlioja eiliškume, bet pats principas nepasikeitė.

Toliau remiame Vidaus reikalų ministerijos tarnybas, tokias kaip Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Viešojo saugumo tarnyba. Aš manau, kad tie procesai yra valdomi, suprantama, kur mes einame, kur mūsų prioritetai. (...) Mano noras, kad tos kryptys būtų išlaikomos, bet tam, kad išlaikytume tas kryptis ir jeigu norim dar kažko papildomai, kad būtų ir atitinkamas finansavimas.

Dėl finansavimo šią vasarą jau prasideda diskusijos, jau pats esu girdėjęs iš viešosios erdvės, kokie yra mūsų rodikliai ekonominiai ir kiek gali būti atseikėta vienai ar kitai ministerijai. Turbūt dabar vyksta ta diskusija, kokie prioritetai yra: ar švietimui, ar ekonomikai, ar dar kažkur, bet gynyba turi išlikti viena iš svarbiausių, nes mes turime labai aiškų planą, nes priešingu atveju, jeigu dėl kažkokių įvairių priežasčių nebus finansuojama gynyba tiek, kiek buvo suplanuota savo laiku, tai turėsime kažko atsisakyti.

Tas turbūt man didžiausią nerimą ir keltų. Nes visi suprantame, kad padaryti daugiau su mažiau yra sudėtinga arba gal net neįmanoma. Todėl mes, kaip kariuomenė, aktyviai teikiame savo siūlymus ministerijai, kur turėtų galbūt būti sudėti akcentai ir tokiu būdu užsitikrinti, kad finansavimas bent jau nemažėtų.

– Dar pakalbėsime apie finansavimą šiek tiek vėliau, bet aš dar prie Valstybės kontrolės pastabų norėčiau likti. O kokią jūs matote pagrindinę priežastį, dėl kurios ginkluotės įsigijimo sistema nespėja atliepti kariuomenės poreikių?

– Čia turbūt kompleksas, nes kur yra didžiausias iššūkis – ir aš ne pirmą kartą tą sakau – mūsų procesai ir procedūros turėtų būti prastinamos, o ne sunkinamos. Kas kartais atsitinka, kad norima palengvinti, bet įsideda dar daugiau saugiklių.

Visi suprantame, kaip reikia mūsų lėšas, skiriamas krašto apsaugai, išnaudoti kaip galima skaidriau, kad nė vienas centas nenubyrėtų per šoną, niekas nenori tokių skandalų. Mes visi esam ne tik kariai, bet ir piliečiai, suprantame, kad tai – mokesčių mokėtojų pinigai, viskas turi būti suinvestuota teisingai ten, kur labiausiai reikia.

Čia ne vien tiktai Lietuvos bėda, čia yra visos turbūt Europos Sąjungos, o gal net ir JAV turi tą pačią problemą, kad norint įsigyti reikiamas priemones, tai užtrunka, nes tu turi įrodinėti. Ypatingai jeigu eini per viešuosius pirkimus, labai daug yra įdėta saugiklių, o tie saugikliai – kiekvienas kablelis, kiekvienas taškelis – nesutrumpina, o pailgina (procesą – BNS). Tai yra mūsų politikų ir Vyriausybės užduotis, kaip būtų galima tai palengvinti, kaip galima tuos įstatymus padaryti paprastesnius, bet su kontrolės mechanizmais.

(...) Lengva pasakyti, sunku padaryti, bet man, kaip vadui, sakyčiau, rizikos tam tikros, galbūt prisiėmimas irgi turėtų būti vienas iš faktorių, nes su nuline rizika šiai dienai tu greičio nepadarysi. Čia turi būti tas pabalansavimas. Kaip tai padaryti? Matote, įsigijimus ne aš vykdau, mes, kariuomenė, teikiame reikalavimus. (...) Biurokratizmas žudo greitį, todėl mes kartais turime geras intencijas, tačiau rezultate nelabai kuo galime pasigirti arba ką integruoti į mūsų gynybą. Jokiu būdu nemėtau į nieką akmenukų, čia reikia suprasti, kad tai yra sisteminis dalykas, kurį reikia keisti. Tam žmonės turbūt ir atlyginimus gauna, kad sugalvotų mechanizmą. (...)

– Pakalbėkime apie oro gynybą. Dar prieš kelerius metus kariškiai ragino nepervertinti dronų įtakos, nes operaciniai ir strateginiai tikslai per konfliktus pasiekiami su sunkiąja ginkluote. Kiek šis požiūris aktualus dabar, matant masines Rusijos ir Ukrainos dronų atakas?

– Niekas nepasikeitė, klasika išlieka, ir Ukrainoje karas parodo, kad tam tikri mūšiai vyksta ir šarvuoti, artilerija veikia taip pat sėkmingai ir efektyviai. Reikia įvertinti daug faktorių, apie ką kartais galbūt nutylima. Taip, dronas pakeitė labai stipriai mūšio veidą, dabar yra atstumai didesni, karys prieš karį labai retose vietose kovoja, tačiau dronas vis tiek yra papildantis dalykas.

(...) Vis tiek išlieka labai aiškus multidomeninis jungtinių operacijų konceptas, kuris jungia visas pajėgų rūšis. Ir kai yra sąveika: yra oro gynyba, yra gera žvalgyba, yra geri ryšiai, tai mes galime aptikti priešą, smogti kaip galima giliau ir naikinti jo rezervus, tokiu pačiu būdu išsaugodami savo teritoriją.

Šarvas reikalingas bet kuriuo atveju, nes kol karys yra ant žemės, tol tu kontroliuoji teritoriją. Dronais teritorijos nesukontroliuosi. Tu gali tą padaryti tam tikrą laiko tarpą, tačiau vis tiek vėliau turi kažkas ateiti ir užimti tą teritoriją, jeigu tu nori ją išlaikyti. Tai čia galbūt bazinis atspirties taškas, nuo kurio tas mąstymas ir eina.

Jeigu pažiūrėsime per Lietuvos prizmę, mes nestovime nuošalyje, nelaukiame, kaip baigsis karas Ukrainoje, patys geriausią praktiką integruojame į Lietuvos kariuomenę. Pavasarį jau mokymai buvo, dabar Grifono pratybos rudenį – rugsėjį, spalį – bus, labai didelę koncentraciją tų pačių dronų sugeneruosime, „priešiškos pajėgos“ bus suformuotos, kurios kaip tik bandys iššūkius mesti, kad kariai, vadai gebėtų priimti teisingus sprendimus. Tokiu būdu inkorporuodami įvairius skraidančius, antžeminius, antvandeninius dronus tapsime geresni ir efektyvesni.

— Kitaip tariant, jūs nematote poreikio stabdyti pirkimus, susijusius su šarvu, kaip, pavyzdžiui, Estijoje, ir tuos pinigus perskirstyti oro gynybai?

— Matote, yra du dalykai. Čia gal nebus didelė paslaptis pasakant, kad jau kontraktai, kurie pasirašyti, jeigu tu ir sustabdysi, vis tiek turėsi susimokėti. Tai nėra prasmės net apie tai galbūt kalbėti, diskutuoti. Tačiau ką mes galime padaryti, tai adaptuoti ukrainiečių išmoktas pamokas, (...) kiekvieną kartą su pajėgų vadais galvojame, kaip tą naują patirtį įdiegti. (...)

– Po NATO viršūnių susitikimo pranešta, kad oro policijos misija Baltijos šalyse transformuojama į oro gynybą. Ką iš esmės šis žingsnis keičia?

– Mes 20 plius metų turėjome oro policiją: pakyla naikintuvai, pasižiūri, įvertina, kas skrenda. (...) Tai policija yra daugiau identifikavimas. Tačiau po incidento virš Estijos salų, kai du naikintuvai pažeidė oro erdvę, tu supranti, kad NATO turi turėti įrankius. Gal ten nebūtinai į viską reikia iš karto šaudyti, bet turbūt po tam tikro perspėjimo, jeigu kartotųsi incidentai, galbūt turėtų būti galimybė parodyti jėgą, kas yra čia šeimininkai.

Nemanau, kad čia prasidės iš karto šaudymai į tuos pažeidžiančius oro erdvę lėktuvus, naikintuvus, nes gali būti klaidos, rusai patys kenčia labai stipriai nuo to GPS blokavimo. Tačiau tai yra labai tvirtas pareiškimas, atgrasymo priemonė arba parodymas tai kitai pusei, kad mes turime gebėjimą, jeigu reikės, ne tik atpažinti ir palydėti, bet ir naikinti.

– Bet ir dabar NATO naikintuvai į Baltijos šalių teritoriją įskridusius dronus numuša. Tai kur čia yra skirtumas tarp numušimo vykdant oro policijos misiją ir vykdant oro gynybos misiją?

– Mes šnekame apie Rusijos aviaciją, ne apie dronus. (...) Vienas dalykas yra bepiločiai, ten nėra žmogaus, ir tas numušimas gali turėti tam tikrų pasekmių tik tada, kai nuolaužos krenta ant žemės. (...) Hipotetinis scenarijus, jeigu kažkas pažeistų mūsų oro erdvę ir mes būtumėme nepasiruošę – aš turiu omenyje naikintuvą, bombonešį ar dar kažką, tyčia arba netyčia – turime turėti gebėjimą (numušti – BNS). Tai yra parodymas mūsų ryžto. Aš gal tą paralelę išvesiu su branduolinio ginklo dislokavimu mūsų regione, išėmimu to punkto iš Konstitucijos. Tai nereiškia, kad staiga atsiras branduolinis ginklas Lietuvoje, bet mes nuimame apribojimus, jeigu to reikėtų.

– Ar po šio žingsnio Lietuvoje bus dislokuojama daugiau sąjungininkų naikintuvų arba antžeminės oro gynybos sistemų? Ar tai keičia kažkaip pajėgumų kiekį?

– Turbūt praktiškai ne, tačiau regione jų yra tiek, kiek yra, ir tai pakankamai nemaži kiekiai. Ir labai gerai, kad pavyko išlaikyti tą skaičių naikintuvų ne vien tik pas mus, Šiaulių aviacijos bazėje, bet ir Estijoje. Tačiau pačiam SACEUR (vyriausiąjam sąjungininkų pajėgų Europoje vadui – BNS) tai suteikia daugiau lankstumo, nes aviacija yra labai greita. Permesti (pajėgumus – BNS) iš vieno Europos aerodromo į kitą yra galbūt ne sekundžių, minučių, bet valandų klausimas. Ankaroje priimti sprendimai padeda NATO vadovybei, stebint, kas vyksta aplinkui, lanksčiau priimti sprendimus ir sukoncentruoti tam tikrus pajėgumus toje konkrečioje vietoje.

– Anksčiau daug vilčių dėta į rotacinį oro gynybos modelį, tačiau Lietuvoje ar kitose Baltijos šalyse iki šiol nėra reguliariai dislokuojami pajėgumai. Iki šiol buvo tik kelios misijos, kurias dalis stebėtojų vadina parodomosiomis. Ar šis modelis dar turi perspektyvą?

– Fiziškai kol kas sudėtinga prisitraukti (pajėgumų – BNS) ir kad tai būtų rotacinis modelis pas mus Lietuvoje. Taip, buvo keletas pratybų, kuriose kitos šalys buvo dislokavusios savo priemones, bet tai nebuvo parodomasis buvimas. Jų buvimas iš karto sąveikavo su mūsų oro pajėgomis ir visas tas laikas buvo skirtas integracijai, supratimui, kaip mes galėtumėm greitai, kylant grėsmei, bet kokias sistemas – ar tai būtų „Patriot“, ar tai būtų IRIS-T, ar SAMP/T – įjungti į mūsų oro gynybos bendrą sistemą.

(...) Tai niekada nebuvo tik parodomosios misijos nuraminti galbūt gyventojus. Tačiau veiksmas vyksta įvairiuose formatuose, yra kalbamasi su tomis šalimis, kurios turi tą pajėgumą ilgo nuotolio oro gynybos, kad galėtų atvykti dažniau į pratybas, bet, aišku, noras ir siekis yra, kad tai būtų rotaciniu būdu. Mes turim vidutinio (nuotolio – BNS) NASAMS, viskas labai tvarkoje, tačiau jeigu kalbėtume apie balistines raketas, jas gali nuimti tiktai būtent „Patriot“ tipo ilgo nuotolio oro gynybos sistemos.

– Kalbant apie galimybę sąjungininkams dislokuoti pajėgumus, svarbu gerai išvystyta infrastruktūra. Vakarų Europos ir Baltijos šalių geležinkelio vėžės vis dar skiriasi, jas suvienodinantis „Rail Baltica“ projektas vėluoja ir jau atvirai kalbama, kad jo įgyvendinti iki 2030-ųjų nepavyks. Žvalgyba anksčiau modeliavo, kad būtent tada Rusija bus pajėgi testuoti NATO vienybę. Ar jūs matote saugumo rizikų dėl šio projekto vėlavimo?

– Aš gal tiesiogiai nesuriščiau, bet bet kokia infrastruktūra, kuri pagerina karinį mobilumą, be abejo, turi įtaką vėliau greitam pajėgumų permėtimui. Bet yra ir kitos alternatyvos. (...) Yra išsibandžiusi Vokietijos brigada 37-oji, kuri į pratybas atvyksta, tie patys amerikiečiai. Mes ir kelius naudojame, mes ir keltus naudojame, jūrų transportą.

Bet taip, tai galimai gali būti butelio kakliukas tam tikras, kurį reikia spręsti. Ir, aišku, apmaudu, kad vėluoja. Nenoriu, kad pasirodytų, jog politikuoju, bet kad anksčiau kažkas įvyktų arba greičiau, tai labai retai būna. Pas mus visą laiką vėluoja dėl įvairių priežasčių. Kokios čia priežastys? Aš nežinau, aš neseku šitos informacijos ir turbūt čia ne mano atsakomybės klausimas. Tačiau mums karinis mobilumas yra labai svarbus.

(...) Ar tai turi didelę įtaką? Sakyčiau, kad turbūt ilgalaikėje perspektyvoje gali turėti, bet šiandien aš nematau. Nes (...) pajėgumai turi atvykti ir jie atvyks daug anksčiau, negu realiai kažkas gali įvykti, kad atgrasytų, visų pirma, parodytų mūsų visų sąjungininkų ryžtą ir pasiaukojimą ginti Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją.

– Kokio dydžio turėtų būti kitų metų karinis biudžetas? Kariuomenė turbūt jau yra paskaičiavusi savo poreikių kainą.

– Mes turime tuos skaičiavimus jau pateikę dar 2025 metais. 5 proc. BVP, apie kuriuos mes šnekėjome, tai buvo tiktai minimali riba ir yra įsipareigojimas VGT, kad tarp 5 ir 6 proc. turėtų būti.

Suprantu, kad reikia tą biudžetą pabalansuoti, nes negali visko skirti tiktai į vieną sritį. Tačiau manau, kad gyvendami tokioje sudėtingoje geopolitinėje saugumo situacijoje, kai tiek daug ir provokacijų, ir yra tos neraminančios žinutės dėl pačios Rusijos gebėjimo galbūt ne vien tik 2030-ais, bet ir anksčiau padaryti kažką negero, paprovokuoti, tai mes turbūt turėtumėme fokusuotis (į gynybą – BNS). Logika paprasta: jeigu mes neskirsime pakankamai dėmesio gynybai, visos kitos sferos, visos kitos iniciatyvos gali nusinulinti, kai priešas užpuls mus. Tai čia yra pasvėrimas...

– Bet vade, koks tas skaičius po kablelio turėtų būti? Suprantu, kad jums svarbu ne skaičiai, o tai, kaip sustiprinti kariuomenę, bet vis tik?

– Nekonkretizuojant, jeigu norime išlaikyti tempą tiek divizijos vystymo, oro gynybos, turi būti ne mažiau, kiek yra skiriama šiems metams.

– O jūs turit informacijos, ar tiek ir bus?

– Dar tik vyksta diskusija. (...) Tačiau kadangi dar tik viskas planavimo procese, tai būtų turbūt nelabai garbinga ir profesionalu aptarinėti, kas dar neįvyko. Skaičių nėra, yra prognozės, girdžiu, ką jo ekscelencija yra pasakęs, girdžiu, ką mano ministras sako, aš lygiai tokios pačios pozicijos. Grįžtant prie skaičiaus, jeigu norime, kad mūsų projektai, kad mūsų gynybos pajėgumų vystymas nesustotų arba nereikėtų ten kažko atsisakyti vien tik dėl to, kad pritrūko vieno ar kito euro, tai turime išlaikyti tą patį (finansavimo lygį – BNS). Ne mažiau kaip tą patį, o gal net ir daugiau.

– Pastaraisiais metais, kai ministrai aiškindavo, kodėl jų sritims nėra didinamas finansavimas arba nepakankamai didinamas, pagrindinis argumentas būdavo tai, jog pinigų reikia gynybai. Iš karių teko girdėti nuomonių, kad, nors ir neturėdami piktų intencijų, taip politikai priešina visuomenę. Ką jūs apie tai manote?

– Turbūt dalis tiesos yra. Aš manyčiau, kad kai mes einame į viešąją erdvę ir komunikuojame, reikia labai atsargiai pasverti, ką reiškia „atiduodame pinigus gynybai, dėl to neturime atlyginimams pinigų ar negalime pastatyti kažko“? Tai iš tikrųjų nukaskaduojame žemyn neigiamą tonaciją.

Ne man mokyti, bet per tą strateginę komunikaciją reikėtų labai atsargiai pažiūrėti, nes iš tikrųjų supriešinimas – galbūt ir netiesiogiai – jis tada vyksta. Automatiškai mes, kaip kariuomenė, taip pat visi kiti, kurie atsakingi už gynybą, lygtai pastatyti į tokią poziciją kaip kokie parazitai vos ne, kad mes čia tiktai norime daug gražių žaislų, o visa kita yra užmetama. Sakyčiau, kad gynyba yra visų reikalas: ar tai būtų kultūra, ar tai būtų švietimas, ar tai būtų sveikatos apsauga.

Pažiūrėkim į Izraelio modelį – visa valstybė, visa visuomenė žino, kur jie gyvena, žino, kokie yra kaimynai, ko reikia tikėtis. Ir viskas, ką mes darome, turi ir būti orientuota į tai, kaip mes apsisaugosime, o ne gyventi kaip prieš 10–15 metų, kad čia taika, saulė šviečia, viskas gražu ir visi darome tą, ką norime daryti, bet jokiu būdu nesuvedame visko į vieną tašką, kad tai turi veikti kaip atgrasymo elementas, kaip visuomenės pasiruošimas per įvairias sferas galimai kažkokiai krizinei situacijai. Kai mes šitą padarysime, turbūt bus paprasčiau ir tada niekam nekils klausimų.

(...) Grįžtant prie jūsų klausimo, tai taip, šiek tiek keistai man, kaip vadui ir kartais kaip piliečiui, nuskamba tas toks pasakymas, kad dėl to, jog gynybai (skiriamos lėšos – BNS), todėl negalime kažko padaryti.

– Įtariu, koks gali būti jūsų atsakymas, tačiau negaliu nepaklausti. Ar turite konkretesnių žinių dėl JAV karių rotacijos grįžimo į Lietuvą?

– Turiu. Bet negaliu pasakyti. Galiu tiktai bendrai viešai pasakyti, kad amerikiečiai laikosi savo žodžio. Gal tas lūkestis turėti (oficialų sprendimą dėl rotacijos – BNS) birželio pabaigoje, gal liepą šiek tiek nusikėlė, bet čia dėl vidinių politinių dalykų pačioje Amerikoje. Bet mano žinios sako, kad viskas yra pozityvu, bus JAV kariai Lietuvoje – taip, kaip ir buvo pažadėta.

– Ar data aiški?

– Kol kas susilaikysiu dėl datų, nenoriu spekuliuoti, nes sakau: mes žinome, kad tai bus, mes ruošiamės juos priimti, kaip ir buvo suplanuota, tačiau datos, kiekis, skaičiai – netrukus turėtumėme sužinoti.

– Ar šiuo metu dar yra kažkiek likusių amerikiečių karių? Aš suprantu, kad jie ne visi susėdo į lėktuvą ir išskrido.

– Tai taip. Naujos rotacijos (kariai – BNS) jau buvo atvykę (anksčiau – BNS) ir jie yra – priešakinės grupės, kurios atsakingos už priėmimą. Tai mes turime tą elementą, viskas ten tvarkoje. Jie prižiūri tas kareivines, kurias mes esam pastatę, jie prižiūri technikos parką, prižiūri tą įrangą, techniką, kuri dar yra likusi, tai viskas tvarkoje. Ir ruošiasi būtent naujos rotacijos atvykimui.

– O kiek tų karių šiuo metu yra?

– Yra tam tikras kiekis, aš dabar nenoriu irgi spekuliuoti, tai turbūt esmės nekeičia, bet principas yra tas, kad mes, kaip Lietuva, padarėme didelius namų darbus, netgi ir dabar jau kompensuojame jų buvimą, (...) (vertinamas – BNS) mūsų ryžtas paremti amerikiečius, kai jau bus užtikrinta ta saugi navigacija Hormūzo sąsiauryje. Viskas, žinokite, fiksuojasi. Gal dar atvirkščiai pasakysiu – visos mūsų diskusijos neigiama tonacija JAV atžvilgiu iš tikrųjų nepadeda ten esantiems politikams priimti teisingų sprendimų. Sakyčiau, mums reikia kai kur įkvėpti ir iškvėpti, pasitikėti amerikiečių kariais vadais (...), kurie aiškiai pasako, kad mes atitinkame tuos kriterijus ir mes esam vieni geriausių sąjungininkų.

– Planai Kapčiamiestyje įrengti poligoną sukėlė daug aistrų. Dabar pasipiktinimo banga, atrodo, nuslūgo. Kokioje stadijoje šiuo metu yra Kapčiamiesčio poligonas?

– Visi suprantame, kad buvo labai didelė užsukta dezinformacijos kampanija ir labai daug propagandos buvo. Žmonės buvo suklaidinti, kai kurie galbūt to ir nesuprato. (...) Klausimas yra, kaip mes sprendžiame tą klausimą? Tai šiai dienai patys matote: priėmė sprendimą Seimas ir baigėsi visos kalbos, nes suprato, kad dabar nebeatsuksi laiko, tai yra nacionalinės svarbos projektas, kad kariuomenė būtų efektyvesnė ir galėtų išlaikyti savo parengtį.

Tai šiandien vyksta planavimas, projektavimas krypčių, kur ten kas turėtų būti, bet lygiagrečiai vyksta diskusija su vietiniais gyventojais ir tais, kurie turi ten nuosavybės, dėl kompensacijų. (...)

– Tai ekskavatoriai ten dar nevažinėja?

– Ne, kol neišpirksime žemių, kol nekompensuosime... Dar daug darbo, gali dar metus trukti vien tokie procesai. Tačiau planavimo, projektavimo procesas prasidėjęs.

Bet kas labai svarbu, naudojuosi proga, nes jūs paklausėte šito klausimo: jeigu dabar jūs nuvažiuotumėte į Kapčiamiestį, nors mes ten dar neįkėlėme kojos, miškovežiai važiuoja nesustodami, kerta miškus plynais dideliais kiekiais. Bet kažkodėl visi įdomūs žmonės, kurie protestavo, kad kariuomenė ateis ir viską iškirs, jie neprotestuoja. Patikėkit, čia jau visą vasarą – per šeštadienius, sekmadienius – ten be sustojimo miškovežiai veža medieną iš Kapčiamiesčio to regiono.

– Ar jūs įtariat kažkokią nelegalią veiklą?

– Ne, turbūt žmonės paprasčiausiai sužinoję, kad bus ta žemė ar tie miškai paimti, jie paprasčiausiai pelnosi. (...) Dėl poros hektarų, kuriuos reikės dėl šaudyklos teritorijos iškirsti, didžiausi protestai buvo, o kai dabar didžiausiais hektarais vežama iš ten mediena, kažkodėl tai nė vieno protestuotojo nematau. Ir čia paradoksas yra. Tai dar kartą parodo, kad tai buvo kombinuota akcija tuo metu priešiškų jėgų, kad to poligono nebūtų, nes treniruota kariuomenė automatiškai yra grėsmė, kad mes pasipriešinsime.

– Pabaigai – apie visuotinį šaukimą, nes viešojoje erdvėje šis klausimas vis iškyla. Kiek toli mes esame nuo tikrojo visuotinio – tiek vyrų, tiek moterų – šaukimo?

– Labai gera diskusija, kuri vyksta viešojoje erdvėje. Aišku, kartais keista, kodėl būtent ją pakelia vienu ar kitu metu, nors iš tikrųjų nuo pat mano paskyrimo į kariuomenės vadus vienas iš mano prioritetų buvo ėjimas per visuotinį šaukimą link visuotinės gynybos. Ir buvo labai aiškus planas. Ir jis yra, kaip mes po truputį iki 2030-ųjų metų auginame. (...)

Mūsų gynybos, karo meto struktūros ir karių modelis yra toks, kad mes turime profesinės karo tarnybos karius, turime šauktinius ir turime rezervą. Taikos metu laikyti didelę kariuomenę yra ir per brangu, ir neefektyvu, todėl didelį dėmesį skiriame rezervo parengimui ir turbūt nepasakysiu jokios paslapties, kad 54 proc. karo meto struktūros būtų sudaroma iš aktyvaus rezervo karių.

Todėl kai šituos faktorius pasiimi, yra natūralu, kad mes daug dedame pastangų, kad kiekvienais metais to šauktinių skaičius didėtų, kad mes galėtumėme kaip galima daugiau karių apmokyti ir vėliau įlieti į aktyvaus rezervo gretas. Tačiau visi suprantame, kad yra tam tikri apribojimai, (...) tai nėra vien tik kario pašaukimas, tai yra jo aprengimas, reikia duoti šautuvą, reikia duoti, kur jam treniruotis.

Šiai dienai mes turim tikslą iki 2030 metų beveik visus paimti norinčius ir galinčius, nes sveikata irgi labai svarbu yra. Tai beveik tą kiekį link 7–8 tūkst. per įvairias formas.

– Bet kol kas apie vaikinus šnekame?

– Tik apie vaikinus. Bet merginos nėra apribotos. Merginos šiai dienai savanoriškai gali bet kada ateiti ir jos, beje, labai neblogai tarnauja, yra labai motyvuotos.

(...) Merginos sudaro iki 13 proc. viso personalo. Ir tai yra maždaug vidurkis Europoje. Tai mes nesame kažkuo išskirtiniai, bet kol kas tai yra savanoriškumo principu.

– O jūs pats matytumėte kaip savo strateginį tikslą, kad iki X metų ir merginos privalomai būtų šaukiamos?

– Aš pats sau šito tikslo šiai dienai nekeliu, nes nėra prasmės. Mes turime pakankamai jaunų vaikinų, atitinkančių kriterijus, kuriuos galima būtų pasišaukti. (...). Tačiau girdžiu, ką ir ekonomistai, ką ekspertai sako dėl demografijos. Norint užpildyti tam tikras specializacijas arba turėti didesnį kiekį jaunų žmonių, be abejo, gali tekti priiminėti tuos sprendimus. Bet ar šiandien to reikia? Turbūt ne.

– Ačiū už pokalbį.

Autorius Augustas Stankevičius

[email protected], Lietuvos naujienų skyrius