Vilnius, rugsėjo 24 d. (BNS). Vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas sako, kad valstybė turėtų siekti integruoti tik aukštą pridėtinę vertę kuriančius migrantus, ir nemato priežasčių svarstyti apie trumpuoju laikotarpiu Lietuvoje reikalingų nekvalifikuotų darbuotojų integraciją.

„Yra aukštos pridėtinės vertės imigracija, kur tikrai kaip valstybė norime, kad į mūsų šalį atvyktų asmenys su didelėmis kompetencijomis ir kurtų čia pridėtinę vertę“, – interviu BNS teigė ministras.

„Jeigu šnekame apie trumpuoju laikotarpiu reikalingus darbuotojus, darbų atlikimą ir profesijas, nematau prielaidų, kodėl kaip valstybė turėtume norėti jų integracijos Lietuvoje“, – pridūrė M. Katelynas.

Taip jis kalbėjo Lietuvoje pastaruoju metu kylant vis daugiau diskusijų dėl imigracijos valdymo.

Migracijos departamento duomenimis, rugsėjo 1 dieną beveik 227 tūkst. užsieniečių turėjo galiojantį leidimą gyventi Lietuvoje.

Iš jų Ukrainos piliečių – 80 tūkst., beveik 48 tūkst. – Baltarusijos, 13 tūkst. – Rusijos, panašiai tiek Uzbekistano, 9,4 tūkst. – Indijos, 7,4 tūkst. – Tadžikistano.

Pagrindinės interviu temos:

* Išorės paslaugų centrai turėtų būti uždaryti artimiausiomis dienomis;

* Prezidento siūlymas dėl terminuotų darbo leidimų sprendžia tik dalį problemos;

* Teisėsauga atpažįsta neapykantos nusikaltimus, policija tinkamai reagavo prie Kauno mečetės;

* VSAT vado pavardė – veikiausiai ne rugsėjį, susitiko su keletu pretendentų;

* Siekiamas pareigūnų atlyginimų didėjimas – kokio senokai nebuvę;

* Funkcijų ir finansavimo perėmimas iš kitų ministerijų regionų politikai stiprinti – nuo 2028-ųjų.

– Paskutinė naujiena, apie kurią pats ką tik pranešėte – išorės paslaugų centrų migrantams Vidurinėje Azijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje uždarymas. Nuo kada jie uždaromi, ar galėtumėt įvardyti tiksliai?

– Tikiuosi, tikrai artimiausiu metu, tai yra dienų klausimas. Tiesiog reikia paruošti dokumentus, įforminti tai ministro įsakymu.

– Kuo šis režimas skiriasi nuo Migracijos departamento prašymų dirbti Lietuvoje nepriėmimo iš Vidurinės Azijos gyventojų, apie kurį skelbta anksčiau šią savaitę?

– Kuomet yra išorės paslaugų teikėjo centras, visuomet yra apribojimai, kurie įvedami dėl tam tikro (migrantų – BNS) kiekio. Šiuo atveju, kai nebelieka išorės paslaugų teikėjo, nebelieka net galimybės teikti prašymą, ir tokiu būdu migracija iš Vidurio Azijos šalių būtų ribojama.

– Kuriam laikui šis uždarymas?

– Tai nėra terminuotas uždarymas, jeigu būtų norima atnaujinti, vėl reikėtų atidaryti. Aš nematau galimybių artimiausioje ateityje juos (išorės paslaugų centrus – BNS) vėl atidaryti.

– Kokie jūsų gauti duomenys lėmė tokio sprendimo priėmimą?

– Valstybės saugumo departamento pateiktos rekomendacijos dėl galimų grėsmių nacionaliniam saugumui.

– Kokios būtent tos grėsmės?

– Tai yra plačios grėsmės, terorizmas ir kiti dalykai. Valstybės saugumo departamentas indikuoja mums apie kylančias grėsmes, bet ne tik tai lemia šį sprendimą. Lemia ir tai, kad visuomenėje yra nerimas dėl augančios Vidurio Azijos bendruomenės.

Manau, tą lūkestį reikia atliepti, ir visuomenės saugumo klausimą ne tik nacionalinio saugumo plotmėje, bet apskritai dėl sparčiai besikeičiančio Lietuvos demografinio veido reikėtų vertinti. Manau, visuomenės darna ir jos saugumas, kaip ji jaučiasi tokiu neramiu geopolitiniu laikotarpiu, ir lemia, kad tokie sprendimai turi būti priimami, ir aš juos gana valingai ir drąsiai priimu.

– Esate ką tik iš Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžio, kur buvo aptariama antrojo muftiato veikla su mintimi, kad šią organizaciją galbūt reiktų išregistruoti, sukurti tai leidžiantį teisinį reguliavimą. Jūs palaikytumėte šios organizacijos išregistravimą?

– Tam turi būti teisinės prielaidos, nes kiek žinau, pateiktais Teisingumo ministerijos duomenimis, pažeidimų nebuvo padaryta, teisiškai procedūros buvo atliktos tinkamai. Valstybės saugumo departamentas neindikuoja, kad pats muftiatas kaip toks keltų grėsmių nacionaliniam saugumui.

Tai buvo opozicijos inicijuotas posėdis, kurie kėlė tą klausimą. Nežinau, ar jie gavo atsakymą tokį, kokio norėjo, bet aš tik noriu pabrėžti vieną dalyką, kad problema, iš kur susikūrė šis muftiatas, dėl tam tikrų priežasčių kilo 2019 metais. Tai buvo ir asmeniniai konfliktai tarp vietinės bendruomenės, ir politinės priežastys, labai daug dėmenų. Bet tai nebuvo problema, kol iki šių dienų šis muftiatas nepradėjo organizuodamas pamaldas surinkti 400–500 žmonių, kas sukėlė, matėme, ir baikerių akciją, ir visuomenės neigiamą reakciją į tokius sambūrius, ir apskritai (iškėlė klausimą – BNS), ar nėra per daug musulmonų Lietuvoje.

Problema atsirado 2022–2023 metais, kuomet buvo sukurtos prielaidos migracijai iš Vidurio Azijos, musulmoniškų šalių, didėti, ir ji padidėjo. Prielaidas sukūrė tuometinė Vyriausybė, atliepdama verslo prašymus dėl darbo jėgos. Ir, mano nuomone, patvirtinta iki 1,4 proc. Lietuvos gyventojų per vienus metus kvotų sistema – tai yra 40 tūkst. gyventojų – iš esmės sukėlė migrantų sankaupą, nes kiekvienais metais atvyksta dar papildomai, dar papildomai, dar papildomai, ir migrantų kiekis didėja.

Tai pataisyti nėra tas pats kaip atlikti automobilio remontą. Mes kalbame apie teisėtai valstybėje esančius žmones, kuriems buvo sudarytos teisinės prielaidos čia būti. Tos problemos, kurią daug kas mini, kad turime kuo greičiau spręsti, negalime taip paprastai imti ir išspręsti labai lengvu būdu. Turime keisti požiūrį, kaip migracija vyksta, ir reikia ieškoti naujų variantų, kaip užtikrinsime tam tikrų sektorių darbo jėgą. Bet migracija turi būti ir valdoma, ir mes turime kaip valstybė aiškiai pasakyti, kiek migrantų norime, iš kur norime, ir kuriam laikui norime. Nes dabar suteikti laikinieji leidimai dažniausiai yra tiesiog pratęsiami, po tam tikro laiko galima kreiptis ir dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje.

Manau, kad darbo migracija – nes mes čia kalbame apie darbo migraciją, mažai kvalifikuotos darbo jėgos migraciją – turi būti apykaitinė. Tai yra, jeigu trumpuoju laikotarpiu darbo rinkoje turime problemų dėl tam tikrų profesijų, sudarykime sąlygas atvykti darbuotojams, kurie čia pabus tam tikrą laiką, bet po to išvyks, kad tai nesukeltų padarinių mūsų visuomenei ilguoju laikotarpiu.

– Tai, apie ką kalbate, primena prezidento siūlymą įteisinti terminuotų darbo leidimų užsieniečiams modelį. Jūsų ir premjero požiūriu, ar tai prisidėtų prie įtampos mažinimo ir būtų tvaru?

– Premjeras turbūt pats atsakytų į tą klausimą tiksliau. Iš esmės pritariu prezidento pasiūlymui, tik prezidento siūlymas, visiškai nekritikuojant jo apimties ir esmės, atliepia tik dalį problemos. Nes mes pagal šį pasiūlymą turime išliekantį kvotų mechanizmą, tiesiog pusė kvotos būtų per apykaitinės migracijos modelį, kur dvejus metus atidirbi ir turi bent pusei metų išvykti, kita pusė kvotos būtų taip, kaip dabar. Turbūt kompromisinis variantas tarp kelių sričių. Aš manau, kad valstybės reikalas yra sukurti prielaidas visai migracijai būti apykaitinei, ir tam reikalingas peržiūrėjimas tiek Užsieniečių teisinės padėties įstatymo, tiek kitų.

– Minėjote, kad iš dalies asmeniniai musulmonų bendruomenės nesutarimai kelia įtampą visuomenėje. Jūsų požiūriu, įmanoma sutaikyti pirmąjį ir antrąjį muftiatus, pavyzdžiui, sujungti juos į vieną organizaciją? Ir kur čia būtent glūdi pagrindinė nesutarimo priežastis?

– Šito tikrai negalėčiau pasakyti, mano, kaip vidaus reikalų ministro, kompetencija šiek tiek kita. Kur tos šakninės asmeninės nesutarimo priežastys, ar ten tikrai yra kažkokie konfliktai, detalių nežinau. Net jeigu žinočiau, tai būtų labiau pletkų lygis. Reikėtų klausti tiek pirmojo, tiek antrojo muftiatų vadovų, kas lėmė, kad nerado bendros kalbos.

Mano asmeniniu požiūriu, natūralu, kad kažkokie nesutarimai galėjo būti dėl praktikavimo, kitų dalykų, nes mūsų vietinių totorių bendruomenė yra nedidelė. Aktyviai pamaldose turbūt dalyvaudavo vyresnioji karta, jaunesnieji ne taip (intensyviai – BNS) praktikuoja. O naujųjų migrantų iš Vidurio Azijos su laikinais leidimais skaitlingumas lėmė, kad įsikūrė antras muftiatas, ir jie savo apeigas atlieka pagal savo norus, nesivadovaudami pirmojo muftiato mokymu. Bet tikrai nesu religijų ekspertas, kad galėčiau vertinti priežastis.

– Ar reikėtų daugiau mečečių, plėsti vietų, kur musulmonų bendruomenė galėtų melstis būdama mažiau matoma, nedirgindama vietos gyventojų?

– Manau, dabar valstybėje turime problemą dėl nesankcionuotų vietų, kuriose religinės apeigos atliekamos, nes tiesiog musulmonų bendruomenė, kuri čia susirinko imigrantų pavidalu, tikrai neturi pakankamai vietų. Bet nemanau, kad Lietuva turėtų kartoti Vakarų Europos klaidas ir sudaryti sąlygas per mečečių plėtrą didelei musulmonų bendruomenei, imigrantų bendruomenei integruotis Lietuvoje.

Aš kalbu apie imigraciją, kuri būtų griežtai darbo pagrindais, be jokių integracijos galimybių, jeigu kalbame apie darbo imigraciją. Turime kitus kelius, yra aukštos pridėtinės vertės imigracija, kur tikrai kaip valstybė norime, kad į mūsų šalį atvyktų asmenys su didelėmis kompetencijomis ir kurtų čia pridėtinę vertę. Jeigu šnekame apie trumpuoju laikotarpiu reikalingus darbuotojus, darbų atlikimą ir profesijas, nematau prielaidų, kodėl kaip valstybė turėtume norėti jų integracijos Lietuvoje.

– O šių aukštos pridėtinės vertės darbuotojų, kuriuos verta integruoti į visuomenę, įvežimas ilguoju laikotarpiu – apie kokius jūs skaičius svarstote ir per kokį laikotarpį, kurį galėtų toleruoti Lietuva?

– Dėl skaičių sudėtinga pasakyti, reikėtų klausti ekonomikos ir inovacijų ministro, kiek tokių žmonių atvyksta. Tai yra šiek tiek kita imigracijos į Lietuvą linija, kur visi turime sutarimą, kad jeigu yra gydytojas, inžinierius ar kitas aukštos specializacijos asmuo, norintis atvykti, kuris tikrai laisvai čia ras darbą, integruosis, išmoks kalbą, perims mūsų kultūrą – puiku, sudarykime tam galimybes. Bet jeigu kalbame apie kiekį, nepadarykime, kad tai būtų šimtai tūkstančių, nes kiekvienos visuomenės homogeniškumas tam tikra prasme yra vertybė.

Lietuvos piliečiai, kurie užaugo ir gyvena gatvėse, kurios buvo homogeniškos, dabar mato, kad jos pasikeitė, nes gatvėse yra daug kitataučių, imigrantų iš kitų valstybių, ir tai jiems pagrįstai kelia nerimą, nes žmonės mato, kuo tai pavirto Vakarų Europoje, kur susiformavo getai, net tam tikros nusikalstamos grupuotės iš vietinių imigrantų. Statistika, kuri yra viešinama, rodo, kad pirmoji karta dar kažkiek integruojasi, bet antroji karta, kuri jau gimusi valstybėje, į kurią atvyko jų tėvai, netgi nelabai nori integruotis. Reikia ne tik įvardyti Vakarų Europos pavyzdžius, bet ir jais vadovautis, nes geriau mokytis iš svetimų klaidų negu ateityje iš savo (...). Reikėtų pasidaryti išvadas, ir gana greitai, ir priimti atitinkamus sprendimus.

– Dar trumpai norėčiau sugrįžti prie Kauno mečetės, tos rugsėjo 11-osios, kai baikeriams susibūrus policija pasirinko įvykių fiksavimo ir neeskalavimo taktiką. Jūsų požiūriu, tai buvo teisingas kelias? Ar teisėsauga apskritai geba Lietuvoje atpažinti neapykantos nusikaltimus?

– Manau, teisėsauga geba tai atpažinti. Reikėtų vertinti sprendimus, priimtus ant žemės, kai buvo 200–300 besimeldžiančių musulmonų, 100 ir daugiau baikerių bei 20 pareigūnų. Eskalacija, mano nuomone, ten būtų viską tik pabloginusi. Būtent sustiprintas pareigūnų buvimas toje vietoje tuo metu ir išgelbėjo visą situaciją, kad tai nevirstų riaušėmis. Mano turimais duomenimis, musulmonų rankose, matant galimą grėsmę, atsirado ir akmenų. Baikeriai irgi tikrai nėra tie, kurie neturėtų galimybių duoti atsako. Tai vien pareigūnų buvimas ten leido situaciją deeskaluoti, o kažkoks proaktyvus bandymas sulaikyti tam tikrus asmenis, manau, būtų tik eskalavęs situaciją, ir tokiu atveju turbūt būtume jos nesuvaldę.

Čia vertinimas yra labai paprastas, kad pareigūnai, kurie dirba įvykių vietose – nekalbu konkrečiai tik apie šią, įvairių įvykių būna – jie geriausiai žino, kaip tuo metu reikia elgtis, jie yra apmokyti priimti sprendimus krizinėse situacijose, ir tuos sprendimus priimti per labai trumpą laiką. Galime po to sėdėti ir valandų valandas analizuoti, ką buvo galima padaryti geriau, bet pareigūnas sprendimą turi priimti per sekundę, per dešimt sekundžių ar per minutę. Jie tam specialiai apmokyti, ir manau, kad šiuo atveju susitvarkė tikrai gerai.

– Reaguodamas į įvykius, premjeras jums pavedė paruošti imigracijos kontrolės planą. Ar galėtumėt sukonkretinti, kokią užduotį davė Vyriausybės vadovas?

– Aš tą užduotį pats sau turėjau dar prieš ateidamas į šias pareigas, kad migracijos politika, kuri yra dabar, nėra pati geriausia, ir yra sprendimų, kurie gali būti geresni. Užduotis paprasta – pasiūlyti modelį, kuris atlieptų šių dienų realijas, visuomenės lūkesčius, atlieptų kažkiek ir verslo lūkesčius. Šioje vietoje nepatogi situacija, kuomet reikia atliepti radikaliai skirtingose spektro pusėse esančių organizacijų ir asmenų lūkesčius, tai tas vidurio kelias visuomet yra toks, kad esi nepatogus, nemalonus ir neparankus nei vieniems, nei kitiems. Bet iš tiesų pozicija tokia, kad ieškome geriausio kelio Lietuvos valstybei. Ne kažkurios interesų grupės, bet Lietuvos interesas šiuo atveju man yra svarbiausias, kad mūsų valstybė ir jos visuomenė būtų saugi.

– Ar galėtumėt praplėsti, ką pristatėte europarlamentarams neseniai besilankydamas Briuselyje kalbant apie migracijos politiką, kvotas? Šis vizitas vyko berods diena iki pūlinio pratrūkimo, kaip kai kas įvardija viešumoje, prie Kauno mečetės. Ar būtumėt norėjęs pasakyti kažką kita, jeigu būtumėt važiavęs į Briuselį po rugsėjo 11-osios?

– Vizitas buvo darbinis ir šnekėjome labiau apie nelegalią migraciją, kadangi europiniu lygiu (...) tai vis dar yra didesnė problema. Tai matėme ir Ispanijos anklave Seutoje, kuomet 80 tūkst. migrantų smurtiniu būdu prasiveržė pro valstybės sieną. Kalbant apie neteisėtą migraciją, priemonės turi būti griežtos, ir sienų kontrolė bei apsauga turi būti vienodo standarto, ar tai būtų rytų, ar pietų pasienis.

Labai keista, kuomet mes kaip rytų valstybė kartu su kolegomis Lenkijoje, Latvijoje daug investuojame į sienos apsaugą, bet tai darydami ir saugodami savo sienas nuo nelegalios migracijos matome dešimtimis kartų didesnius migrantų kiekius lengvai prasiveržiant kitoje Europos Sąjungos išorės sienos vietoje. Buvo aptartas klausimas dėl bendro standarto ir dėl reagavimo. Kalbant apie legalią migraciją, tiesiog apsikeitėme nuomonėmis, tai buvo darbinis susitikimas, kuriame politiniai sprendimai nepriimami.

– Pereinant prie ginklo naudojimo, įspėjamojo šūvio, psichologinės, teisinės pagalbos statutiniams pareigūnams pataisų, kurias neseniai pasiūlėte, profsąjungos apgailestavo dėl to neturėjusios su jumis nė vieno susitikimo. Kodėl šių pakeitimų neaptarėte su socialiniais partneriais ir ar aptarsite?

– Yra procedūros, kuomet atliekami derinimai, ir teisės aktai tikrai buvo rengti greitai, kuomet matėme, kad problema yra įsisenėjusi, ir neturime laiko ilgai viduje diskutuoti. Kadangi teisės akto rengimas yra techninis procesas, tai darė mūsų specialistai. Kuomet teisės aktai yra parengti, vyksta derinimo procedūra, ir dabar visos suinteresuotos grupės, socialiniai partneriai galės atliepti savo lūkesčius, teikti pastabas. Rengiant pataisas buvo bendrauta su keturių statutinių tarnybų vadovais ir jų specialistais, atsižvelgta į jų pastabas, pasiūlymus.

Manau, pirminėje grandyje iš specialistų pusės buvo padaryta viskas, kad tos pataisos būtų kiek įmanoma geriausios. Pareigūnai, kurie dirba, ginklą turi naudoti, kai to reikia, ir jie geriausiai žino, kokie trūkumai ir kiti dalykai yra dabartiniame teisiniame reguliavime. Tikrai profesinės sąjungos nenorės pareigūnams padaryti blogiau ir, manau, atsižvelgs į tai, kad šios pataisos buvo parengtos per tris savaites, ir kad mes problemą matome. Matome, kokiame laikmetyje gyvename, matome grėsmes ir poreikį stiprinti tiek pasieniečių, tiek policijos pareigūnų ir kitų tarnybų galimybes atremti galimas grėsmes.

– Vis dėlto, ar pasikviesite profsąjungas pasikalbėti gyvai dabar derinimo metu, ar lauksite tiesiog formaliai raštu pateiktų pasiūlymų?

– Visi formatai yra įmanomi, nėra taip, kad turime griežtą režimą, jog visi pasiūlymai turi būti pateikti raštu. Akivaizdu, siūlymai formaliąja prasme turės būti pateikti raštu, nebus taip, kad susitiksiu su profsąjunga ar kažkuo kitu ir po to atėjęs specialistams sakysiu, „žiūrėkite, kalbėjausi su profsąjungomis ar kažkuo, yra toks pasiūlymas“. Tai nebūtų tinkamos procedūros, taip darbas nevyksta.

Bet dėl profsąjungų – taip, aš planuoju su jomis susitikimą visais klausimais, ne tik šiuo, nes klausimų yra. Tiesiog kartais būna keista girdėti kritiką dėl noro kuo greičiau susitikti. Asmeniškai netikiu susitikimais, kuomet nėra ką pasakyti. Kai turiu ką pasakyti, susitikimą ir inicijuoju, nes daryti susitikimą dėl susitikimo, manau, yra kontrproduktyvu. Tikiu tuo ir kai profsąjungos turi ką pasakyti, tuomet susitinkame, išsakome nuomones, galime pasiekti bendrą sutarimą ar sprendimą.

– Vienas svarbiausių klausimų, žinoma, bus statutinių įstaigų biudžetas, dalis skaičių jau buvo įvardyti. Papildomai apie 168 mln. eurų kitąmet reiktų policijai, 134 mln. eurų – Valstybės sienos apsaugos tarnybai, 44 mln. eurų – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, 13 mln. eurų – Viešojo saugumo tarnybai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba tikisi 10–20 proc. didesnio biudžeto negu šiemet (19,7 mln. eurų – BNS). Skaičiuojant tik išvardytų statutinių įstaigų poreikį, susidaro per 360 mln. eurų. Ar jums pavyks Vyriausybėje suderėti dėl tiek papildomų asignavimų?

– Galiu iš kitos pusės prieiti prie atsakymo, nes klausimas gana platus. Biudžetą Lietuvoje formuoja premjeras kartu su finansų ministru. Aš, kaip vidaus reikalų ministras, išsakau lūkestį, kurį, tikiuosi, atlieps. Asmeniškai jau esu išsakęs ambicingą lūkestį dėl konkrečiai atlyginimų didėjimo. Mano nuomone, statutiniai pareigūnai Lietuvoje jau kurį laiką nesulaukė deramo dėmesio, ir suprantu, kad valstybės biudžetas yra ribotas, mes turime daugelyje sektorių problemų – kalbu ir apie sveikatos apsaugą, ir kitas problemines vietas.

Turiu pastebėti, kad tiek pernai, tiek šiemet pagrindinis akcentas yra skiriamas krašto gynybai. Labai tikiuosi, kad premjeras ir jo komanda bei finansų ministras mano lūkestį, kuris jiems jau yra perduotas, atlieps, bet kol kas konkrečių skaičių, pažadų ar pateiktų oficialių dokumentų dėl įsipareigojimo neturiu. Dėl to negaliu sakyti, kad bus vienaip ar kitaip. Kai turėsiu galimus variantus, aš juos atskleisiu.

– Jūsų įvardytas lūkestis tik algoms didinti – kalbame apie dešimtis, šimtus milijonų eurų?

– Mano įvardytas lūkestis yra toks atlyginimų didėjimas, nepasakysiu procentais, kokio jau senokai nebuvę.

– Mėnesio pradžioje minėjote, kad tikitės apie naująjį Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadą pranešti rugsėjį. Ar jo pavardė jau paaiškės šią arba kitos savaitės pradžioje?

– Tikiuosi, artimiausiomis savaitėmis bus galima paskelbti. Darau tai sąmoningai, nieko neskelbiu, nes dar vyksta tam tikros patikros ir informacija renkama. Norisi ir tarnyboms, ir sprendimų priėmėjams patikrinti kandidatą, kuris bus teikiamas. Kai tik turėsiu visus atsakymus pats, savo VSAT vadovo siūlymą paviešinsiu.

– Kiek pretendentų turite į šias pareigas? Gal galėtumėt įvardyti, su keliais susitikote pasikalbėti?

– Net neįvardysiu, žinokite, neskaičiavau.

– Nesuskaičiuojama?

– Kiek gavau visokiausių besiprašančių pasiūlymų iš kitur, neskaičiavau, nedariau to pratimo, kiek turėtų būti tų kandidatų. Susitikęs buvau su keletu. Vieni buvo labiau perspektyvūs, kiti mažiau. Tikiuosi, išsirinksiu ir patvirtinsime geriausią dabar tarnybai tinkamą variantą.

– Jūsų požiūriu, tas žmogus turėtų būti iš VSAT ar iš kitų statutinių tarnybų, ar galbūt iš kitų įstaigų?

– Valstybės sienos apsaugos tarnyba nuo visų kitų statutinių tarnybų skiriasi savo specifika. Manau, šiuo metu, turėdami kitas statutines tarnybas, kurioms vadovauja buvę policijos pareigūnai, turėtume išlaikyti mūsų sienos apsaugos tarnybą vieta, kur nauji vadovai užauginami viduje. Tikiu, kad tarnyba yra pajėgi ir turi kompetencijų užauginti valstybei puikiai dirbsiančius vadovus.

– Atsisakius Regionų ministerijos idėjos ir lyderystės regionų politikoje tikintis iš Vidaus reikalų ministerijos – tokį lūkestį bent jau turėjo ankstesnis socialdemokratų kabinetas, tai rodo ir dabartinės Vyriausybės programa – ar su šiuo lūkesčiu į jūsų vadovaujamą ministeriją ateis ir papildomi biudžeto asignavimai? Koks galėtų būti perskirstymo šaltinis?

– Iš esmės, papildomo finansavimo lūkestis yra išsakytas. Tai nėra milijonų ar dešimčių milijonų lygmenyje. Regionų politiką Vidaus reikalų ministerijoje reikia stiprinti, nes yra siekiamybė sukoncentruoti visas su regionų politika susijusias atsakomybes vienam asignavimų valdytojui – Vidaus reikalų ministerijai.

Žiūrint į ateitį, jeigu tai pavyks, tam tikros funkcijos bus perimamos iš kitų ministerijų, veikiant vieno langelio principu ir savivaldai, ir regionams, kad nereikėtų per šešias ministerijas keliauti derantis dėl priemonių ar finansavimo. Tuomet reikėtų papildomo finansavimo, kadangi suprantame, kad papildomos funkcijos, kurios bus nebiurokratinės, o reikalingos regionų politikai, turės būti uždengtos papildomu finansavimu. Tada ir kalbėsime apie konkrečius pinigus, bet lūkestis yra išsakytas.

– Apie kokių funkcijų perėmimą būtent diskutuojama?

– Labiausiai kalbame apie programas, kurios šiuo metu yra kuruojamos kitų ministerijų: ar Švietimo, ar Aplinkos, ar Žemės ūkio, ar Ekonomikos ir inovacijų. Yra labai daug priemonių, paremtų europiniu finansavimu, formuojamų tam tikrose ministerijose, ir vieningo matymo, kaip turėtų vystytis regionai, sudėtinga sulaukti, kuomet yra šeši asignavimų valdytojai. Tikimės, kad pavyks įgyvendinti, nenoriu to vadinti reforma, nes tai yra pertvarka, kai Vidaus reikalų ministerija tampa vienu asignavimų valdytoju ir yra atsakinga už vieningą regionų politiką, iš kurios tada galima reikalauti ir rezultato.

Kai yra daug atsakingų ministerijų, iš ko pareikalauti rezultato? Iš vieno ar kito sudėtinga, nes visi tvirtins, „ir jie turi, ir jie turi, ir kodėl iš mūsų reikalaujama?“ Kai yra viena atsakinga institucija ar asmuo, kaip ministras, galima reikalauti rezultato. Bet mes jau kalbame apie naują finansinį laikotarpį, tai yra 2028–2034 metų. Nes dabartiniame laikotarpyje visos priemonės yra suplanuotos ir visi asignavimai paskirstyti, tai sudėtinga kažką pertvarkyti, bet naujajame laikotarpyje tikimės reikšmingų permainų.

– Teisingai suprantu, kad ta pertvarka – daugiau funkcijų ir lėšų, su regionų politika ateinančių į Vidaus reikalų ministeriją – galėtų vykti nuo 2028-ųjų?

– Taip, teisingai.

– Ačiū už pokalbį.

Autorius Dominykas Biržietis

[email protected], Lietuvos naujienų skyrius