Vilnius, liepos 30 d. (BNS). Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai ketvirtadienį mirusią pirmąją atkurtos nepriklausomos šalies premjerę Kazimirą Danutę Prunskienę prisimena kaip vieną ryškiausių to meto lyderių, kurią lydėjo ir prieštaringi sprendimai.

„Pirmiausia pasireiškė Sąjūdyje kaip labai aktyvus žmogus, kaip ekonomistė“, – BNS buvęs Seimo pirmininkas, Lietuvos socialdemokratų partijos garbės Česlovas Juršėnas.

Pasak jo, K. D. Prunskienė vadovauti Vyriausybei pasirinkta, nes tiko tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams, gerai išmanė ekonomiką, kas buvo itin svarbu pereinant iš sovietinės planinės į vakarietišką rinkos ekonomiką.

„Kita svarbi jos darbo sritis – užsienio politika. Ji atliko 90-ųjų pavasarį garsųjį vojažą po pagrindines Vakarų valstybes, ji susitiko su Jungtinių Valstijų, su Prancūzijos prezidentais, su Vokietijos kancleriu, su Jungtinės Karalystės premjere Margaret Thatcher (Margaret Tečer). Tai čia buvo toks proveržis, nes Vakarai lyg ir buvo už mus, rėmė mus, bet niekas nenorėjo pripažinti“, – kalbėjo Č. Juršėnas.

Politikui teko padirbėti ir pirmosios premjerės atstovu spaudai.

„Mūsų bendravimas buvo tikrai draugiškas, atviras, aš galėjau nesibaimindamas sakyti visokius dalykus, kuriuos reikėjo pasakyti premjerui, ji priimdavo ir pastabas, ir siūlymus įvairius. Dėl kai ko ginčydavomės, bet susitardavome. Ir buvo smagu vesti jos spaudos konferencijas“, – prisiminimais dalijosi A. Butkevičius.

„Visų pirma, visada prisiminsiu jos šypseną. Daili moteris, nuostabi šypsena, dėl to ir buvo gintarine ledi“, – pridūrė jis.

Susižavėjimą keitė nusivylimas

Europarlamentarė konservatorė Rasa Juknevičienė ją prisimenanti kaip vieną ryškiausių Sąjūdžio lyderių, tačiau pažymi, kad jos politinį kelią lydėjo ir prieštaringi sprendimai.

„Sąjūdžio laikais tik teko bendrauti, tai ir didelio susižavėjimo buvo, ir paskui nusivylimo Sausio įvykių metu. (...) Kai ji atvyko į pirmąjį mitingą, mes vadinom ją mūsų krikštamote Sąjūdžio laikais, nes visi Sąjūdžio žmonės, kurie buvo lyderiai, tai mums buvo kaip švyturiai“, – BNS teigė R. Juknevičienė.

„Ji buvo tarp tokių ryškiausių lyderių, energinga, aktyvi. Neabejodama balsavau už ją ir kai paskui išrinko Aukščiausia Taryba ją į ministres pirmininkes, labai daug tikėjomės, labai daug vilčių dėjom“, – pasakojo ji.

Vis dėlto, pasak R. Juknevičienės, vėliau ėmė ryškėti kritika dėl reformų, o lūžiu tapo 1991 metų Sausio įvykiai.

„O paskui įvyko kaip įvyko, nežinau, kaip ten iš tikrųjų buvo, kiek ten buvo tos jos pačios tokio noro lyderiauti ir priimti tokius sprendimus, kiek nesuvokė aplinkybių, susijusių su Sovietų Sąjungos noru Lietuvą sugrąžinti atgal“, – teigė europarlamentarė.

„Bet tai tikrai yra istorija, mūsų istorijos dalis, šitas žmogus buvo labai svarbi figūra mūsų nepriklausomybės laikotarpiu ir čia šitos istorijos dalies niekas negali atimti“, – teigė R. Juknevičienė.

Liberalas, Seimo narys Eugenijus Gentvilas K. D. Prunskienės politinę veiklą suskirstė į tris etapus. Pasak jo, kaip Tarybų Sąjungos liaudies deputatė K. D. Prunskienė ruošė Lietuvos ekonominės nepriklausomybės koncepciją.

„Tai tikrai buvo labai vertingas dalykas ir Lietuvai patikėjimas, kad mes galime išgyventi, kai tuo metu rusų propaganda sakė: „Ne, ne, jūs čia numirsite.“ Tai tikrai reikia vienareikšmiškai pozityviai vertinti“, – BNS kalbėjo parlamentaras.

Jos darbą pirmojoje Vyriausybėje E. Gentvilas teigė vertinantis neblogai, tačiau išskyrė konkurenciją su Aukščiausios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu.

„Vyriausybė pradeda konkuruoti su parlamentu, kas parlamentinėje demokratijoje buvo tam tikras nonsensas. Jeigu jums teko skaityti Ramunės Sakalauskaitės knygą „Pirmoji Vyriausybė“, tai ten labai aiškiai Sakalauskaitė atskleidžia, kaip Prunskienė piktinosi, ko tas parlamentas kišasi, užsiiminėja destrukcija, trukdo jos laiką, ji tokius rimtus dalykus daro, o parlamentas liepia ten ateiti papasakoti apie kuro išteklius ar biudžeto surinkimą“, – kalbėjo E. Gentvilas.

„Jai atrodė, kad ji yra svarbiau, o parlamentas užsiima niekais. Tas nenurašo jos nuopelnų kaip premjerės, bet, taip sakant, rodo dideles ambicijas, kartais nepamatuotas“, – pridūrė jis.

Politikas prisimena ir, kaip pats įvardijo, „tam tikrą flirtą su Maskva“.

„Mes žinome, kad ji, nepaisydama parlamento, slapta nuo parlamento išskrido į Maskvą 1991-ųjų sausio 8-ąją, susitiko su (Michailu – BNS) Gorbačiovu, iš esmės nieko nepapasakojo, ką ten sutarė ar nutarė. Ir po to visa jos veikla, kai ji vadovavo vienai, kitai, trečiai politinei partijai, kurios keitė pavadinimus, visą laiką buvo tam tikras flirtas su Maskva“, – dėstė E. Gentvilas.

„Tai tas turi būti matomas dalykas. Aš nesakau, kad nurašo jos, kaip politikės, kaip ekonomistės nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei, tačiau galėjo, taip sakant, solidžiau elgtis. (...) Gerai ją vertinu, lengva žemelė tegul būna, bet tai buvo nevienareikšiška figūra ir nevienareikšmis elgesys“, – teigė jis.

Pirmoji ministrė pirmininkė

Kaip rašė BNS, Kazimira Prunskienė mirė eidama 84-uosius metus. Ji buvo pirmoji Lietuvos Vyriausybės vadovė po nepriklausomybės atkūrimo, aktyviai dalyvavusi šalies politikoje kelis dešimtmečius.

K. Prunskienė kartu su kitais signatarais 1990-ųjų kovo 11-ąją pasirašė Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą ir netrukus tapo pirmąja po nepriklausomybės atkūrimo ministre pirmininke. Tais metais, Lietuvai siekiant pripažinimo, ji susitiko su JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vadovais.

Iš premjerės posto K. Prunskienė pasitraukė 1991 metų sausį, prieš pat kruvinuosius sausio 13-osios įvykius prie Televizijos bokšto, kai Aukščiausioji Taryba atšaukė prieštaringai vertintą jos vadovaujamos Vyriausybės nutarimą pakelti maisto produktų kainas.

K. Prunskienė aktyviai Lietuvos politikoje veikė ir vėlesniais metais – ji buvo Seimo narė 1996–2008 metais, o kairiųjų Vyriausybėje 2004–2008 metais buvo žemės ūkio ministrė.

Ji yra vadovavusi Lietuvos moterų partijai, Naujosios demokratijos/Moterų partijai, Naujosios demokratijos partijai, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungai, Lietuvos liaudies partijai, sovietinės okupacijos metais priklausė Komunistų partijai.

2012 metais K. Prunskienė patyrė insultą. Po jo sutriko moters kalba ir K. Prunskienė į aktyvią politiką dėl sveikatos būklės nebegrįžo.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo K. Prunskienę persekiojo šešėlis dėl galimo bendradarbiavimo su sovietų KGB.

Ne vienus metus trukusį teismų maratoną 2011 metų sausį užbaigė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai neskundžiama nutartimi panaikino Liustracijos komisijos sprendimą. Ši komisija anksčiau vienbalsiai buvo pripažinusi, kad politikė sovietinės okupacijos metais slapta bendradarbiavo su KGB, vykdė žvalgybos, kontržvalgybos ir ideologinės žvalgybos užduotis.

Autoriai: Dominykas Biržietis, Ieva Martinkutė, Vilmantas Venckūnas

[email protected], Lietuvos naujienų skyrius